2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Rašytojo ir vaistininko Tado Žvirinskio naujoji prozos knyga – vitaminai jūsų sąžinei

Rašytojas Tadas Žvirinskis vienuoliktoje savo knygoje „Zombis Lozorius“ intriguoja skaitytoją netikėtais pasakojimo posūkiais ir susimąstyti verčiančiomis pabaigomis. Anot autoriaus, naujoji knyga yra „vitaminai jūsų sąžinei“.

Leidykla „Hubris“ neseniai išleido rašytojo, poeto ir vertėjo Tado Žvirinskio smulkiosios prozos knygą „Zombis Lozorius“, kurioje skaitytojų teismui pateikiamos 29 novelės ir noveletės.

Skaitant T. Žvirinskio kūrybą, neapleidžia pojūtis, kad tekstas visai nepastebimai nukelia skaitytoją ten, kur neegzistuoja nei realios, skaitytojui pažįstamos vietos, nei įprastai tekantis laikas. Be to, dažnos novelės pabaiga palieka skaitytoją be žado.

Irena Venclovaitė

–                           ,,Zombis Lozorius“ – jau vienuoliktoji jūsų knyga ir ketvirtoji prozos. Dauguma knygoje esančių novelių buvo publikuotos Lietuvos kultūrinėje spaudoje. Ar sunkiai atrenkate kūrinius savo knygoms?

–                           Tiesa, didžioji dalis novelių jau buvo publikuotos „Metuose“, „Nemune“, „Duryse“… Jas rašiau nuo 2009 metų iki pernai. Mintis išleisti dar vieną trumposios prozos knygą (po 2008 m. pasirodžiusių „Jalmos serbentų“) kirbėjo jau kurį laiką. Sukaupiau pakankamą kiekį medžiagos. Atranką vykdau gan griežtai, be to, labai praverčia redaktorių patarimai. Įsitikinimas, kad viską gali aprėpti ir padaryti pats vienas, jau seniai išnyko. Taigi publikacijos rimtuose literatūriniuose  leidiniuose taip pat buvo tam tikras atrankos kriterijus. 

–                           Knygos leidybą finansavo rėmėjai. Ar jums tai buvo nauja patirtis?

–                           Man liežuvis neapsiverčia jų vadinti rėmėjais. Tie žmonės yra geradariai, patikėję manimi kaip kūrėju. Labai tikiuosi, kad jų pasitikėjimo nenuvyliau. Patirtis buvo išties nauja ir iš pradžių – šiek tiek bauginanti. Reikėjo įveikti tam tikrą psichologinį barjerą, pasirodo, prašyti yra nelengvas užsiėmimas. Man dvigubai malonu, kad nei vienas žmogus, į kurį buvo kreiptasi paramos, neatsisakė pagelbėti. Naudodamasis proga dar kartą dėkoju visiems knygos fundatoriams!

–                           Esate vaistininkas. Ar Jūsų kolegos žino, kad laisvalaikiu į rankas imate plunksną?

–                           Stengiuosi darbo su kitais užsiėmimais nepainioti. Manau, kad dalis kolegų apie mano rašytojystę žino, tačiau darbe savo pomėgio nereklamuoju. Darbe reikia dirbti, o ne aptarinėti kolegų hobius. Tokia yra mano nuostata ir ji – gan kategoriška. Prisiminus Šventąjį Raštą: „Kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui.“

–                           Kada Jus dažniausiai aplanko kūrybinis įkvėpimas? Turbūt rašote vakarais, savaitgaliais, per atostogas? Ar užtenka viskam laiko?

–                           Kūrybinis įkvėpimas yra neprognozuojamas svečias. Jei jau aplanko, stengiuosi atmintyje užfiksuoti kažkokį įdomų faktą ar įvykį, nebūtinai puolu prie popieriaus lapo, ar kompiuterio klaviatūros. Rašau laisvu nuo darbo metu. Kadangi mano kūriniai nėra itin dideli, tai kol kas susitvarkau, mat laiko „užtekimas“ yra ir prioritetų pasirinkimo reikalas.

–                           Sakoma, kad kūryba yra žmogaus sielos tąsa, gyvenimo teigimas, gyvenimo meilė, gyvenimo geismas ar kultūrinę formą įgijusi aistros išraiška. Kas jums yra kūryba?

–                           Labai pakylėtai teigiate. Kūryba manding yra tai, ką tu vertingo gali duoti pasauliui. Ko gero, ne veltui žodžių: „Kūrėjas“ ir „kūryba“ šaknys sutampa?

–                           Priminkite, kur ir kada jūsų kūrybos gerbėjai galės sudalyvauti ,,Zombio Lozoriaus“ sutiktuvėse.

–                           Maloniai kviečiu į pirmąjį knygos pristatymą vasario 14 d. Vilniaus literatų namuose, Šv. Jono g.11. Vakaro pradžia – 18:00. Renginys nemokamas, skaitytojų laukia dovanos ir siurprizai. 

Teodoro Žvirinskio nuotr.