2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Rūta Vyžintaitė-Lajienė

paskutinė partija

ruduo, į pilnatį kaukia greitoji

paskutinis lietaus patepimas nuo durų link durų

kepures nusiėmę tyli kaštonai

ruošia debesys patalą purų

ruduo, rytas vakaras lošia

šachmatais

atmintis dar tik laukia, ji čia karalienė

ir aukštyn elegantiškais ratais

vejas dar neliesta

vakarienė

***

šitą akmenį ant širdies

atstūmė ledynai

sustingę milijono metų senumo klausimai

vieni į akmenį galanda liežuvius

kiti pasilipę pamato atsakymus

o kai nieko nėra

aplanko žuvėdra

ir klykia

ir klykia

sargavimas

kasdien šunys skalija ant vakaro

jei jis neatslinks —  kaimo panos liks amžinai jaunos

kas naktį žemės nekantrumas obuolius kviečia

per ilgai nokti — jos meile suabejoti

kas rytą panos renka obuolius

kol nebepasilenkia

— šunis vakaras papirkęs

sudilusiais mėnulio kaulais

Kūčios

laiko plokštės, kisieliaus lava

žegnojies

it musę vaikais nuo lūpų, kaktos šventumą

už lango sniegas kieman dar nežengė kojos

supa varna ramindama krūmą

lūžta kalėdaitis — tektoninės laiko plokštės, rankų drebėjimas

nekvėpuoji

visi kas prie stalo

išliko gyvi

***

vakarais vis lankiau palaukėjusią vyšnią

ir rūgščius kauliukus tyliau spjaudžiau į vakarus

dar dabar po tiek metų toj pusėj

vis leidžiasi

juoda prinokusi saulė

o jūs, kaip špokai, kaip špokai

čirškėdami lesat