VIRGINIJA SADAUSKIENE

***

aš  laukiu traukinio

į ten

kur tu                

manęs ilgiesi

pakaušy kalasi tarsi grūdai

lietus

ir dygsta čiurkšlės

ir apauga veidą

apraizgo liemenį

rankas

šlaunis

 aš laukiu

bet senų žibintų bėgiais

atrieda tik šlapia žiemos naktis

o bilietas

nuo kainos atsiplėšia

*

aš nemiegojau 

mielas

gal tiktai

sapnų plaštakė man sudėjo bluostus

ir ėmė snigti pamirštais veidais

išplėšytais iš meilės kino juostų

nekantrūs pirštai lietė juos visus

paskui susikryžiavę išsigynė

aš nemiegojau

mielas

basomis

bridau į jausmo šiaurę

užmaršties sniegynais

 *** 

 šiurpokas vakaras

žieduos tyla 

nei bičių

ir atrodo

kad aš į gelmę leidžiuosi nuoga

aukštai paviršiuje būriuojas žmonės

jų kuždesiai juodų varnų pulkai

ant vėjo virvių debesį kabina

bet ne

ne debesį

ten mano baltiniai

kuriuos nuo mano

ašarų džiovina

*** 

jeigu išduotum

švelniausioji tavo moteris

atplėšusi skruostus nuo purpurinių pagalvių

išeitų į karą

ir niekada nesugrįžtų

tačiau sugrįžtų jos padrikos kūno detalės

ir tau sapnuotųsi

 nuo kaukolytės ligi kojų pirštų galiukų

susirankiojęs 

glostai

o ji meilę iškosėja

negyvų purpurinių plaštakių sparniukais

*** 

tu iš kur atėjai

švelniai klausė guodėjas

jautrumu apkabinęs  it brolį

iš speigų

ištrupėjusio molio puodynėse

pleiskanų gluosnių šinjonuose

iš grėblių

išbarstytais danteliais

iš dalgių

nuplaktų ligi ažūro

atėjau aš

guodėjau

iš didelio vargo

kuris man tarsi pasakų rūmai

*** 

mano garuojančių akių debesynuose

dieviškai tobulos plaštakės maudosi

jos raibuliuoja ir spindi

ir aš į tą spindesį pradedu plaukti

 o tu vis trankai mane defibriliatorium

išgąsdintas vientisos spengiančios linijos

elektrokardiografo langelyje

 abu mes teisūs ir abu kalti

dabar galėdami apsikabinti