2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Laima Arnatkevičiūtė

*-*-*

apsisprendęs ruduo

nesikankina

sentimentais

vasarai

nejaučia

žiemos alsavimo

yra visiškai

pats sau

čia ir dabar

nusimetantis

visa

kas buvo

jam

primesta

gryna linija

beveik pirmapradžiam fone

atgalinis kūrimo veiksmas

vėjų nebijantis

stoikas:

laisvas

ir

įsakinėjantis pats sau

*-*-*

žmogus –

kaip muzika:

užgimsta

suskamba

ir nutyla

sukeldamas ovacijas

arba tylą

*-*-*

tyla yra vieta

su suoleliu Dievui ir man

arba tau

vieta

kurioje telpa visos nugyventos

ir viltingai laukiamos dienos

padaryti ir nepadaryti

darbai

laimės ir kančios

takai

kuriuos nuėjai

ir per kuriuos buvai perneštas

to paties

ant suolelio tylinčio Dievo

tyla yra vieta

kurioje švilpia visi mano

arba tavo

paleisti akmenys

išspjauti žodžiai

ir tie

kuriuos ištarei mylinčiomis akimis

šiltais delnais

jautriais patarnavimais

tyla yra vieta

kurioje aš

o gal ir tu

pamatom save

ant suolelio

tylinčio

Dievo žvilgsniu

*-*-*

vienintelė

visada atsidavusi

įsiklausiusi

įsimąsčiusi

girdinti

jaučianti

atsiliepanti

akmenis nurenkanti

šalia einanti

einanti paskui

visada

visų

su visais

už visus

dėl Jo

Vienatinio savo Sūnaus

ir mūsų Viešpties

*-*-*

numazgok mane

vandeniu gyvuoju

pagirdyk

kad pilkos neliktų.

kad švytėtų

net patys

tamsiausi

randai

*-*-*

– – – ir kai

atvėsęs

vėjo gūsis

pūstelės

delnais

apgaubsi

ir

sušildysi

lyg žvakės

liepsną

saugodamas

širdį – – –