
*-*-*
apsisprendęs ruduo
nesikankina
sentimentais
vasarai
nejaučia
žiemos alsavimo
yra visiškai
pats sau
čia ir dabar
nusimetantis
visa
kas buvo
jam
primesta
gryna linija
beveik pirmapradžiam fone
atgalinis kūrimo veiksmas
vėjų nebijantis
stoikas:
laisvas
ir
įsakinėjantis pats sau
*-*-*
žmogus –
kaip muzika:
užgimsta
suskamba
ir nutyla
sukeldamas ovacijas
arba tylą
*-*-*
tyla yra vieta
su suoleliu Dievui ir man
arba tau
vieta
kurioje telpa visos nugyventos
ir viltingai laukiamos dienos
padaryti ir nepadaryti
darbai
laimės ir kančios
takai
kuriuos nuėjai
ir per kuriuos buvai perneštas
to paties
ant suolelio tylinčio Dievo
tyla yra vieta
kurioje švilpia visi mano
arba tavo
paleisti akmenys
išspjauti žodžiai
ir tie
kuriuos ištarei mylinčiomis akimis
šiltais delnais
jautriais patarnavimais
tyla yra vieta
kurioje aš
o gal ir tu
pamatom save
ant suolelio
tylinčio
Dievo žvilgsniu
*-*-*
vienintelė
visada atsidavusi
įsiklausiusi
įsimąsčiusi
girdinti
jaučianti
atsiliepanti
akmenis nurenkanti
šalia einanti
einanti paskui
visada
visų
su visais
už visus
dėl Jo
Vienatinio savo Sūnaus
ir mūsų Viešpties
*-*-*
numazgok mane
vandeniu gyvuoju
pagirdyk
kad pilkos neliktų.
kad švytėtų
net patys
tamsiausi
randai
*-*-*
– – – ir kai
atvėsęs
vėjo gūsis
pūstelės
delnais
apgaubsi
ir
sušildysi
lyg žvakės
liepsną
saugodamas
širdį – – –
Daugiau straipsnių
Gražvilė Baleišytė
LINAS UMBRASAS
Rūta Vyžintaitė-Lajienė