Rūta MIKULĖNAITĖ-JONUŠKIENĖ

ŠUNŲ ROJUS

                      Taškas iškeliavo į šunų rojų.

                                                                      SMS žinutė

Klausi, kaip patekti į šunų rojų?

Ne taip jau ir paprasta.

Reikia, kad tave, patvory gimusį,

Padovanotų per Kalėdas.

Atneštų ir paliktų gyvą būtybę maišelyje.

Nepaklaustų, ar esi reikalingas.

Reikia, kad iš pradžių tavim džiaugtųsi,

Tupinėtų aplink, siūlytų pieno ir šiltą guolį.

Mokytų būt savo vietoje,

Tarnaut už kvepiantį kaulą ar trupinį.

Paskui, kai atsibosi,

Nes būsi neperauklėjamas,

Kad rėktų: – Lauk iš čia, šunie!

Kad temptų už pavadėlio,

Kai nenori eit

Ir užmirštų pavedžiot,

Kai kojos prašosi kelio.

Reikia, kad vasarą būtum išvežtas atostogų

Ir lakstytum po Sprakšių mišką,

Pamiršęs šunišką gyvenimą,

Uosdamas lapių, stirnų ir kiškių pėdsakus.

Reikia, kad užmigtum saulėkaitoj,

Iškoręs liežuvį ir laimingas.

Paskui – kad paragavusį laisvės –

Pririštų kentėti ilgą nelaisvę.

Reikia, kad pavasariais,

Kai visi žiūri vieni į kitus

Smulkmenų nematančiom akim,

Girdėtum šunyčių

Blizgančiais kailiais skalijimą,

Bet niekada jų nesutiktum.

Reikia, kad už tai, jog loji –

Su reikalu ar be jo –

Žiemą pririštų prie obels apsiraminti

Už savas ir kitų šunų nuodėmes.

Reikia, kad pagaliau iš kambario

Išgrūstų laukan, nes kur matei,

Kad šuva sušaltų.

Reikia, kad žiūrėtum žmogui į akis,

Prašydamas paglostyt,

Ir kad niekas niekada to nesuprastų.

Žiemą reikia užkamšyt būdą

Senu raudonu vaikišku paltu.

Reikia laukt ir laukt,

Kol tave vėl laikys šunimi

Ir pagirs. Už nieką. Tiesiog, kad šuo.

Reikia, kad iš ausies tekėtų kraujas,

O iš akių – ašaros.

Reikia, kad lytų, snigtų ir šaltų,

Nes tu gi šuo –

Ir toks yra šuniškas gyvenimas.

Kai pagaliau gausi naują būdą

Su neperlyjamu stogu, išpaišytu debesėliais,

Reikia, kad apsispręstum

Išeit į šunų rojų,

Ir vaikai, kurie jau užaugo,

Tau dar padainuotų taip,

Lyg būtumei mažas.

Reikia, kad susapnuotum

Miškus, debesis, uogas ir grybų lietų.

Reikia, kad geraširdis kaimynas

Užkastų sustingusį kūnelį darže,

Patvory, kur vasarom auga cukinijos,

Ir kad prie širdies, virstančios dulke,

Po žeme dunksėtų į saulę panašus

Geltonas plastmasinis kamuoliukas.

Klausi, kaip patekti į šunų rojų?

Ne taip jau ir paprasta.

Ir su žmonių rojumi yra tas pats.

***

Spengiančioj didelio miesto tyloj,

Dienos aklume ir nakty pasaulinėj

Apie mylimus savo galvok,

Apie save – kaip pasaulį- galvok,

Gyvenimas ir mirtis esi,

Ir savo paties tėvynė.

Vartai visi užkelti,

Dulkes( iš jų sutverti mes)

Vėjai vieškeliuos gano.

Staugia krūtinės narve širdis

Lyg niekieno būtų. Ne mano.

LAIŠKAS IŠ ANAPUS

Čia visko yra.

Čia nieks neskaičiuoja laiko.

Čia šiugžda drabužiai nauji,

O nuo debesio minkšto

Gyvenimas rodos svaiginančiai keistas.

Nėra neapykantos,

Šiurkštumo ir pykčio geležčių,

Ir abejojimų, stingdančių mintį.

Visi keliai tiesūs.

Visais jais sugrįžti dar galima

Ir rasti namus,

Jei yra kas duris atidaro.

Ir rasti puodelį karštimo sušalusiam,

Ir žiauberę duonos, išalkusiam peno.

Gėlių nesimato nei bičių.

Tik margas dirvonų atolas –

Geltona, raudona ir žalia,

Ir pilka – karti artimumo pelynų spalva.

Suvirpina orą praskrisdamas paukštis

Ir vandenį plukdantys lietūs

Išbyra kaip ašaros

Iš visą pasaulį dar reginčių mano akių.

Čia visko yra. –

Visos upės danguj atsispindi.

Visos žvaigždės byra į žemę

Tyliai šaukdamos, tyliai be garso…

Čia visko yra.

Čia nieks neskaičiuoja laiko,

Neteisia ir nepavydi. Tik trūksta tavęs

Gyvenimui mano prikelti.