Aldona Ruseckaitė

Iš vaiko gyvenimo

1.

Kovo upeliai atšniokščia nuo kalno

atrodo jog krenta tiesiog iš dangaus

gaudome juos bet vanduo pro pirštus

šaltas snieguotas vanduo kažkur lekia ir lekia

susijungia lyg šakos į vieną kamieną ir vėl

išsiskirsto mes paleidžiam skiedrinį laivelį

turėtų juk plaukti teškentis šokinėti kaip mes

nubėgam tolyn ir jo laukiam ir mojuojam

ir baisiai nekantrūs laukiam o kur jis o kur

bet  laivelis niekada neatplaukia kur laukiam

ir niekada nesuprantam kur dingsta

tėtė juokiasi sako jis nuplaukė į vandenynus

kai užaugsit ten rasit ir pamatysit

ravėdami vasarą daržą bulvių vagelėj

randame juodą skiedros atplaišėlę

bet vis tiek kas pavasarį bandom

 2.

Už svirno išsiplėtęs avietynas

ir dilgėlės kartu ir uogos jau raudonos

galima užsimerkus nerti į kartų pragarą

ir smaguriauti užsimiršti

jog baisiai kanda paskui dar ilgai gels rankas ir

kojas raudonuos išbers pūslelėmis

vaikai maži krebždenam lyg peliukai

jau kasomės ir draskom odą

mama pašaukia iškrapšto iš šabakštynų

vakare išteps žąsų taukais

mažiau niežės drąsiausias tėtė

paslėpęs čia degtinės raugą

bet ir milicininkas jau čia pat

skuodžia prie avietyno

stabteli paskui lazda išdaužo taką

griūva dilgėlės ir byra uogos

kai išvertęs katilą į kalną jis nutolsta

nenorim uogų paukščiai telesioja

nes tėtė liūdnas ant priesvirnio rankas nusvarinęs

3.                       

Mes gulime rugiuose prie bedugnės

o ne dar ne greitai tą knygą skaitysime

bet dabar prie bedugnės rugiuose įbridę

kuo gilyn slapstomės gulim užvertę į dangų

akis ir išties atrodo dangus ta bedugnė

nugrimztum į ją į tą mėlyną erdvę

su puokšte rugiagėlių rankoje su rugio

akuotu ant veido su raudona aguona

lyg kraujo lašu kad būtum paženklintas

ir žinotum kur grįžti virpa varpos

nuo vėjo ir nuo vaikų dar žingsnelis

ir vėl bedugnė nerasi niekada manęs

neieškok aš pasiklydau tebūnie

čia gyvensiu kol sunoks kol nukirs

o tada jau basa per ražienas tegul

vėl sugrįšiu namo

4. 

Kai jau esu ant kalno kai pamatau namus

žvilgsnis nubėga iki pat miško plečiasi

į abi puses neaprėpiu taip ir lieka visam gyvenimui

ilgas slėnio žvilgsnis kai spaudžia visos sienos

grindiniai ir gatvės kai ošia miesto vėjas

tie toliai tarsi saulės spinduliai net tamsią dieną

driekiasi ir aš nuo kalno pakylu ir praskrendu

savus namus nes išdykauju leidžiuosi miške

rinksiu mėlynes lūpos ir pirštai nusidažys

tada kukuosiu su gegutėmis

kartu nes jau esu spalvingas paukštis

ir vėl tik plast grįžtu ant kalno ramiai kulniuoju

apačion mama nustemba klausia kas čia dabar

ir kur tokiu metu radai mėlynių tyliu

tiktai po daugel metų jai prisipažinsiu

skraidydavau nuo kalno per mūsų slėnį į miškus…