2024-04-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Virginija Žvarėlaitė

***

Žinai, kaip būna, kai pridega tavo pirmasis pyragas.

Barstai cukraus pudra kiekvieną dėmelę. O kvepia, ir tau tas pats. Kad tik kiti nepastebėtų.

Dabar prašau, prašau vidurnakčio valandomis. Suradusi tikrąjį skonį,

visus ilgesio ingridientus.

Prašau – neužberk rudens alsavimo raminančia sniego pudra. Dar per anksti, dar viskas žalia.

Žalias skausmas aklam matomas. Kiekviena smilgelė.

Tokia, kaip smeigtukas pyrage.

Veliasi gerklėje, nesubrendusi šalčiui.

Pribarstyta tik viskas.

O išties kartu.

Ir jokio kvapo. Kad savin pareitum.

***

Sukabinti mažaisiais pirštais,

kaip lempos šviesa su šaligatvio lopiniu – neatplėštum ir neuždengtum.

Galvojau, jau nekalbėsiu apie meilę. Tik imsiu,

kas dar liko.

Bet kai šviesa eina kiaurai, kai naktimis

nebe taip baisu –

atidarai save.

Braška išeinantys žodžiai, kaip sukibę pirštai.

Ir patylėt taip sunku, kaip

lempai, skrodžiančiai

amžinybę.

Ir po mūsų mylės kiti.

***

Tu angelas, sakai. Aniuolas. Skraidini nuo ryto lig vakaro.

Taip lyg ir turi būti. Toks lygus gyvenimas. Kaip nugaros linkis, kai paglostai.

Paskui stoviu pilna širdim, nes akyse nebetelpa. Net kojos įmirkę. O pila ir pila. Sapnų prakaitas prasčiausia.

Kas sugalvojo sparnuotuos angelus, niekada nestovėjo su savim prieš Dievą

ryto kiaurymėj.

***

Vis reikia kažką išmokti. Šokinėti aukščiau kitų, visus suvilioti, iš savęs nulipdyti kitą.

Ir vis dar smėlio dėžėje. Pilna burna, akys. Vedasi senolė namo. Duonos riekę atpjauna.

Mylėt reikia visus, sako. Jie gi tokie patys kvailiukai.

Daugiau nieko ir neišmokau.

***

Kasdien man siūlo naują –

sutartį, sijoną, sielos pagerinimą.

Pasaulio šnypštimas nepakeliamas.  Susipilu nežinomą jūrą.

Ir maldą iš jos išmokstu.

Kad tave paliktų seną –

savą, susimąsčiusį, sunkų.

Nugludintą gintaro luitą.

Įskilimuose esam tikriausi.

Nieko nenoriu naujo, nieko.

Kad tik kasdien mano saulė leistųsi į tave.

***

Pigūs žmonės dažnai

prašo juos pabranginti.

Paauksuoti, pridengti glazūra. Ir savimi.

O brangūs tokie, kaip žvaigždės šviesa. Miško alsavimas. Akies vyzdys. Ten jie visi neįperkami. Nupoliruoti. Sielos skausmu. Ir iki kito

gyvenimo.