
Apie meilę
Sykį skubėdama į mokyklą
ranka kliudžiau aštrų, spintelę dengiantį stiklą,
ties krumpliu atsivėrė balta akis,
Prarasdama žadą spėjau paklausti savęs:
kaip kas nors mylės tą, kas turi kaulus, panašius į kaulus
arba
kaip kas nors mylės tą,
kuris atmerkė savo kruviną kaulinę akį?
Kartą naktį, antrame aukšte, tetos bute
be vandentiekio ir tualeto, kai paleido vidurius,
plastiko maišelį su turiniu išmečiau pro langą, spėliojau:
kaip kas nors mylėtų žmogų,
paleidusį savo smarvę pro antrojo aukšto langą?
Aštuntoje klasėje žiūrint į lentą
iš aukštaūgiams skirto paskutinio suolo
akyse ėmė lietis skaičiai bei raidės,
daktarė išrašė protezus, skirtus regėjimui pagerinti,
persėdau į antrąjį suolą, sėdėdavau susimetusi į kuprą.
Spėliojau: kaip kas nors mylėtų kuprotą žlibę?
Sykį po trisdešimties vasarų tas, kuris
pavadino mane savo matrica,
minioje man sušuko: „Ei, trumparege!“
Ei, trumparege, tai buvo man skirtas kvietimas
mylėt akyse išsiliejantį pasaulį,
sunkiai įžvelgiamą be akių protezų,
pasaulį, sunkiai atsiradusį, sunkiai būnantį,
sunkiai palaikantį taiką, sunkiai kariaujantį.
Vaikystėje sapnuodavau ugninius žmones,
kuriuos mylėjau ir prie kurių negalėsiu prisiliesti,
juos mačiau ryškiau negu kiekvieną,
kurį kada nors sutikau per visą gyvenimą.
Šiandien galėčiau paklausti:
kaip kas nors galėtų mylėti tą,
kuri susapnuotus ugninius žmones
mylėjo labiau negu kurį nors kitą, kurį mylėjo?
Sykį pavargusi mylėti siuntinėjau savo meilei
bjaurastis, tarsi mėtydama savo vidurių smarvę
iš antro, trečio, ketvirto ar penkto aukšto,
tai buvo gyvačių vaikai, kuriais norėjau atsikratyti,
kol nesunoko nuodai jų ir kol gyvačiukai nemoka įgelti.
Gyvačių vaikai užaugo ir parsivedė atgal tuzinus gyvačių.
Klausiau savęs, kaip galėčiau mylėti jas ir su jomis
ir kaip kas nors pamiltų visą gyvatyną.
Sakydavau sau: nebent mama, nebent motina,
kurios meilė yra mylinčios katės, kalės,
kumelės, karvės, stirnės, briedės, tigrės, liūtės,
triušės, kiaulės, žiurkės, šeškės,
žąsies ar vištos meilė.
Sykį mano senutė mama pareiškė,
kad nesu jos dukra, o vyresnioji sesuo,
kurį ją išmokė šokti, gelbėjo įkritusią į rūsį,
net motina nebepažino manęs,
net mano mama nebeįstengė mylėti manęs
motinos meile, mylinčios katės, kalės,
kumelės, karvės, stirnės, briedės, tigrės, liūtės,
triušės, kiaulės, žiurkės, šeškės,
žąsies ar vištos meile.
Todėl klausiau savęs, kaip galėtume mylėti
mylimuosius, kurie sensta
ir kurių meilė sensta kartu su jais,
mylimuosius,
kurie praeina ir kurių meilė
praeina kartu su jais,
mylimuosius
kurie palengva išnyksta ir kurių meilė
išblunka kartu su jais.
Ir kaip galima mylėti seną žmogų scenoje,
kuris traukia į šviesą savo tamsą
ir bloškia į akis kitų jaunystei,
išversdamas juodus savo vidinės tamsos lašinius
siūlydamas jiems savo žodžių protezus,
kurie jam atstoja meilės protezus,
kokia tai meilė mylėti senį,
kuris tik šitaip mylėjo savo mylimuosius
ir tik šitaip mylėdamas
jis šiandien yra
vis dar gyvas.
ratukai
tokia moteris laukia savo mieliausiojo,
ji suka ratukus apie stalą,
šis judesys – jos gėlė ir galia,
jos gelmė ir geluonis,
visa tai, kas įtraukia
tarytum žydėjimas,
šokis,
ji žino: geriausia,
kad visa tai nesibaigtų,
taigi ji laukia tarytum nelauktų,
nebūtų to net pradėjusi,
ji laikosi taip
tarsi būtų sulaukusi,
o tada
atsigręžtų atgal ir matytų,
kad šita jos orbita aplink stalą,
sausainių trupiniai,
sotumas pilve,
tylūs kambario burtai,
šilkinė migla ant visko,
ko lauki –
tai, ką turėjo geriausia –
ir tas mažytis cukruotas ratukas –
ant balto ar juodo stalo –
lipni aureolė, atitrūkusi
nuo arbatos puodelio –
nebūtinoji,
pilna saldžios begalybės.
Balsai
I.
švelniai juda dangum
švelnaus vėjo genami debesynai
švelniai trupa vanduo braukdamas
perregimą oro paviršių
ir kur tas švelnusis, kuriam visa tai skirta
ir kur jo švelnus balsas, kuris tai ištartų
švelniu balsu sakomi rūstūs žodžiai
tarsi vėdinimo sistemos burzgesys
švelni yra švelniojo rūstybė
minkšta ir klampi lyg bedantė senės burna,
tos atvirkščios įsčios
švelnios žiurkytės komposto dėžėj
švelni kurmio mirtis ant žvyrkelio
švelnus balsas kareivio
nukovusio priešo kareivį
švelni pralaimėjimo bebalsystė
nepažinojau nė vieno
kuris nebūtų geidęs
švelnumo jungo
švelnumas visada miršta jaunas
jis niekada nepasensta
II.
nesutikau nė vieno
kuris nebūtų troškęs
švelnių jungtukų
net ir tasai skardus
visus perrėkiantis lyderio balsas
amžinai – tarytum ant saugaus plausto –
išplaukiantis ant tylaus švelnumo
nelyg tankmėje baubiantis stirninas
paviliotas melagingo, spigaus
medžiotojo švilpuko
sužvejotas giltinės, prisidengusios
netikru rujojančios patelės balsu
nušienautas dejuooooooooojančiu
raketos balsu,
giedančiu mirtį.
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys