2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Sara Poisson

Apie meilę

Sykį skubėdama į mokyklą

ranka kliudžiau aštrų, spintelę dengiantį stiklą,

ties krumpliu atsivėrė balta akis,

Prarasdama žadą spėjau paklausti savęs:

kaip kas nors mylės tą, kas turi kaulus, panašius į kaulus

arba

kaip kas nors mylės tą,

kuris atmerkė savo kruviną kaulinę akį?

Kartą naktį, antrame aukšte, tetos bute

be vandentiekio ir tualeto, kai paleido vidurius,

plastiko maišelį su turiniu išmečiau pro langą, spėliojau:

kaip kas nors mylėtų žmogų,

paleidusį savo smarvę pro antrojo aukšto langą?

Aštuntoje klasėje žiūrint į lentą

iš aukštaūgiams skirto paskutinio suolo

akyse ėmė lietis skaičiai bei raidės,

daktarė išrašė protezus, skirtus regėjimui pagerinti,

persėdau į antrąjį suolą, sėdėdavau susimetusi į kuprą.

Spėliojau: kaip kas nors mylėtų kuprotą žlibę?

Sykį po trisdešimties vasarų tas, kuris

pavadino mane savo matrica,

minioje man sušuko: „Ei, trumparege!“

Ei, trumparege, tai buvo man skirtas kvietimas

mylėt akyse išsiliejantį pasaulį,

sunkiai įžvelgiamą be akių protezų,

pasaulį, sunkiai atsiradusį, sunkiai būnantį,

sunkiai palaikantį taiką, sunkiai kariaujantį.

Vaikystėje sapnuodavau ugninius žmones,

kuriuos mylėjau ir prie kurių negalėsiu prisiliesti,

juos mačiau ryškiau negu kiekvieną,

kurį kada nors sutikau per visą gyvenimą.

Šiandien galėčiau paklausti:

kaip kas nors galėtų mylėti tą,

kuri susapnuotus ugninius žmones

mylėjo labiau negu kurį nors kitą, kurį mylėjo?

Sykį pavargusi mylėti siuntinėjau savo meilei

bjaurastis, tarsi mėtydama savo vidurių smarvę

iš antro, trečio, ketvirto ar penkto aukšto,

tai buvo gyvačių vaikai, kuriais norėjau atsikratyti,

kol nesunoko nuodai jų ir kol gyvačiukai nemoka įgelti.

Gyvačių vaikai užaugo ir parsivedė atgal tuzinus gyvačių.

Klausiau savęs, kaip galėčiau mylėti jas ir su jomis

ir kaip kas nors pamiltų visą gyvatyną.

Sakydavau sau: nebent mama, nebent motina,

kurios meilė yra mylinčios katės, kalės,

kumelės, karvės, stirnės, briedės, tigrės, liūtės,

triušės, kiaulės, žiurkės, šeškės,

žąsies ar vištos meilė.

Sykį mano senutė mama pareiškė,

kad nesu jos dukra, o vyresnioji sesuo,

kurį ją išmokė šokti, gelbėjo įkritusią į rūsį,

net motina nebepažino manęs,

net mano mama nebeįstengė mylėti manęs

motinos meile, mylinčios katės, kalės,

kumelės, karvės, stirnės, briedės, tigrės, liūtės,

triušės, kiaulės, žiurkės, šeškės,

žąsies ar vištos meile.

Todėl klausiau savęs, kaip galėtume mylėti

mylimuosius, kurie sensta

ir kurių meilė sensta kartu su jais,

mylimuosius,

kurie praeina ir kurių meilė

praeina kartu su jais,

mylimuosius

kurie palengva išnyksta ir kurių meilė

išblunka kartu su jais.

Ir kaip galima mylėti seną žmogų scenoje,

kuris traukia į šviesą savo tamsą

ir bloškia į akis kitų jaunystei,

išversdamas juodus savo vidinės tamsos lašinius

siūlydamas jiems savo žodžių protezus,

kurie jam atstoja meilės protezus,

kokia tai meilė mylėti senį,

kuris tik šitaip mylėjo savo mylimuosius

ir tik šitaip mylėdamas

jis šiandien yra

vis dar gyvas.

ratukai

tokia moteris laukia savo mieliausiojo,

ji suka ratukus apie stalą,

šis judesys – jos gėlė ir galia,

jos gelmė ir geluonis,

visa tai, kas įtraukia

tarytum žydėjimas,

šokis,

ji žino: geriausia,

kad visa tai nesibaigtų,

taigi ji laukia tarytum nelauktų,

nebūtų to net pradėjusi,

ji laikosi taip

tarsi būtų sulaukusi,

o tada

atsigręžtų atgal ir matytų,

kad šita jos orbita aplink stalą,

sausainių trupiniai,

sotumas pilve,

tylūs kambario burtai,

šilkinė migla ant visko,

ko lauki –

tai, ką turėjo geriausia –

ir tas mažytis cukruotas ratukas –

ant balto ar juodo stalo –

lipni aureolė, atitrūkusi

nuo arbatos puodelio –

nebūtinoji,

pilna saldžios begalybės.

Balsai

I.

švelniai juda dangum

švelnaus vėjo genami debesynai

švelniai trupa vanduo braukdamas

perregimą oro paviršių

ir kur tas švelnusis, kuriam visa tai skirta

ir kur jo švelnus balsas, kuris tai ištartų

švelniu balsu sakomi rūstūs žodžiai

tarsi vėdinimo sistemos burzgesys

švelni yra švelniojo rūstybė

minkšta ir klampi lyg bedantė senės burna,

tos atvirkščios įsčios

švelnios žiurkytės komposto dėžėj

švelni kurmio mirtis ant žvyrkelio

švelnus balsas kareivio

nukovusio priešo kareivį

švelni pralaimėjimo bebalsystė

nepažinojau nė vieno

kuris nebūtų geidęs

švelnumo jungo

švelnumas visada miršta jaunas

jis niekada nepasensta

II.

nesutikau nė vieno

kuris nebūtų troškęs

švelnių jungtukų

net ir tasai skardus

visus perrėkiantis lyderio balsas

amžinai – tarytum ant saugaus plausto –

išplaukiantis ant tylaus švelnumo

nelyg tankmėje baubiantis stirninas

paviliotas melagingo, spigaus

medžiotojo švilpuko

sužvejotas giltinės, prisidengusios

netikru rujojančios patelės balsu

nušienautas dejuooooooooojančiu

raketos balsu,

giedančiu mirtį.