Neringa Juodeikytė

Krepdešino kaklaraištis

aprauda vieną savo gyvenimų – 

su laidojimo atributais, tarnų figūrėlėmis,

 aromatų indeliais, arabiško turgaus šurmuliu.

Pasiimtų tik šliures už dolerį –

nesiderėjęs.

Geltonų plytų keliu

į buvusį smaragdo miestą.

Ten gydė jūros vandeniu,

 barstė negyva druska,

kitaip kalbėjo Koraną.  

Ištuštintas dubuo turi palikimo galią.

                                           Dabar jis dėvi sarongą    

Gyvena, kur sunkūs seni baldai

ir lengvas it pudra smėlis.

Neseka laikrodžių.

Kaaba  primins kelius,

 kuriais taip ir nenuėjome…

Ant rubino kilimo  –  –  –  –  –  –  –  –

į Mekos pusę. 

* * *

Tupėsim vieni

išblukusiom plunksnom,

                                            regėsim  −  −  −  −  −   

auštant  Orionas teka

−  −   −   −  −  −  palinkę pakilti

virš nuskendusių miestų,

gatvių be pavadinimų,

megalitinių  statinių ir netvarių tiltų.

Virš seklių jūrų, dumblo,

ieškosim marimo ritulių  

it šviesos skvarbumo,

apranga turėjo chlorofilo pigmentų.

Susitiksim kvarco kristalų bibliotekoje

žinodami  atsakymus.  

Suręsim Padangtės palapinę

iš vario, avikailių ir atnašų.

−  −  −  −   −  Keli šimtai mylių  į rytus

 nuo Mohendžo Daro

                                           Tik apie mylią

nuo Tavęs.  

Orionas,  į taurės formos ūką įsiliejęs, 

dvelks eteriu –    

žydės violetinės mirtos.

                                           Nutūpsim

ant piktografinių paminklų. 

Išblukus saulė  mūsų plunksnom patekės.

* * *

                                           Glūdėjau nederlinguose slėniuose

žaibams pliekiant ir perkūnams griaudžiant.

Regėjau puodžiaus namus –  –  –  –

Jam bedirbant prie žiestuvo 

Įsimenu − delnų (ne)būties linijas.

Buvau vaizdiniu – tapsmo, vienumo ir daugio.

Neištrūkęs iš žiedžiamojo rato įgijau formą. 

Grūdintas deglyčioje tapau

visa talpinantis tūris.

Įtikintas tęstinumo

saugojau piligrimo pelenus –

buvau tuščias ir neišsemiamas.

Procesijai lydint

sutikau Jį, bet neregėjau veido.

Ėjau iš paskos, bet nemačiau Jo nugaros.

Ir man atrodė, tai yra

visų girdėtų žingsnių vienis.

Iš rankų išslydo ir sudužo

rausvo molio amfora,

kurios nė nejutau laikanti rankose.

–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  – 

Tai buvo tik vienas iš mano gyvenimų.

Iš sodriai žalio kilimo nužengia pavasaris,

                                           aprengia atmintį:

galvijai, vedini į pamiškės ganyklą,

girdomi kaitros, dusių prisotinto vandens.

Ganomi malachito pievoje,

tarpuragyje šviečiant žalvariniam ratui. 

Bus laikas

garuojančiam pienui į aliuminio kibirą –  

tirštam lyg jazminų žydėjimas.

Septyni miegantys broliai

Išbraidys septynias erdves.  

Vidudienį – kai šešėlis trumpiausias, –

du kartus prieš laikrodžio rodyklę.   

–   –   –    –   –   – 

Dvinyčiame siūlių fone

pasikartojo istorija.

Delčia. Rozalijos.

Virš akmeninio stalo

pentagrama į rožės žiedą virsta.

Klausyklos sienose

kaip įžadas tylos

 susigeria lietingos dienos.

Charitės keturlapius dobilus raškys.

tuščias sūpuokles vėjas įsiūbuos,

suneš žemes, supils pavasarius,

šermukšnių šakomis vartus išpins –

Edeno sodus

Parkos išbraidys  

 –    –    –    –    –    –     –    –  

ir pabaidys balandį skalbiniai balti

septintąkart riešutmedis pražys.