Dovilė Kuzminskaitė

Non serviam

šviesos pro ūkaną keturių batų gurgždėjimas

kažkuris iš mūsų nepalikdavo pėdsakų

ramiai eidavom kaip ta dievo karvytė

per delną dienos ilgumas kaip žvilgsnio

kaip šviesos vasaros popietę

buvo toks vienas nešiojos ant kaklo

pasikabinęs duris sakė niekada nežinai

kada kils noras išeiti o daugiau

kažkieno ranka ant kaklo vis lenkia į priekį

sako žiūrėk pažiūrėk kaip viskas gražu

žiūri ilgai įdėmiai ir tada iš akių pasipila

sniegenos

***

Miegok ramiai, tuoj ežerų akis užvers speigai,

bežvaigždės naktys taps šiek tiek gilesnės,

rytais atrodys – vis dar nemigai,

pajuos žėruojančios jurginų dagtys.

Miegok ramiai, kol rodosi, kad brauko

lengva ranka per smilkinius šiaurys, žinai,

kad žodžiai liks – kaip mudu – laikinai

šerkšnu išgraviruoti ant nupjauto lauko.

Vilniaus litanija

ar atsimeni kuo aš vardu mano mieste

yrantis griūvantis smunkantis kaskart vis gilyn

į didybę

jėzuitų pamišėlių mieste meilių ir priesaikų

laužymo

pasidabinęs kranklių karūnomis kursai esi tarpe upių

tarpe šios ir anos karalysčių byrantis rožinio

karoliukais

lušnynų ir spindesio mieste

kunčino mieste mieste veganiškas

gluten free prižėlęs z ir y kartos hipsterių

nučiupinėtas berniukų cherubinų veideliais

ateinu tavęs atsiimti žinau kad mane

prarysi

FR1571

Šis miestas – prie kojos prigludęs laukinis šuva,

alsuoja pavargęs ir inkšdamas slenka vos vos,

o mūsų atokvėpis karštas tarytum lava

išsilieja anapus nakties ir anapus kalbos.

Anapus asfalto, betono ir ryto pilkos

garuoja ir raitosi upės, kol virsta manim,

aš padedu galvą ant tavo gauruotos galvos, Berlyne, laukinis šunie, akmenini