2024-11-03

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Jurga Žąsinaitė: „Tariausi esanti Pertako gyventoja“

Jurga Žąsinaitė (publikacijoje panaudotos Gabrielės Gedminaitės nuotraukos)

Jurga Žąsinaitė – rašytoja, vertėja, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. 2008 m. rašytoja išleido apysaką „Akmeniniai Avondalio namai“, 2017 m. – romaną „Azuritijos kardinolai“, 2019 m. – istorinį romaną „Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“. Šis romanas buvo įvertintas respublikine Grigorijaus Kanovičiaus literatūrine premija.  2021 m. už mokslinę, kultūrinę veiklą J. Žąsinaitei buvo paskirta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija. Šiemet rašytoja pristato naują knygą – novelių rinkinį „Pertako piemuo“.

Jurga, ką Jums reiškia vieta pati savaime, be žmonių?

Kol neišvažiavau iš gimtų namų, maniau, kad kiekvieną žmogų sukuria tam tikra vieta. Tokiam mano įsitikinimui pagrįsti labai tiko dar pirmaisiais studijų Vilniaus universitete metais knygoje „Grožis ir menas“ perskaitytos literatūros, meno tyrinėtojo Jono Griniaus įžvalgos. Jis atkreipė dėmesį į tai, kaip konkreti vieta, aplinka įtakoja besiformuojančią asmenybę. Pasak jo, kitaip nusiteikia ir reaguoja į pasaulį žmonės, kai jie gyvena kalnuose, prie jūros ar lygumose. Be kita ko, įtakos daro ir tai, ar toji lyguma yra tuščias laukas, ar ji nuklota ežerais ir giriomis. Taigi iš ramios, atokios paežerės atsibeldusi į šurmuliuojantį Vilnių ir ilgą laiką jame neįstengusi pritapti, visus kaltinimus verčiau mane „sukūrusiai“ vietai. Tačiau po kelerių metų mano supratimas apie žmogaus ir jo gimties ar gyvenamosios vietos ryšį ėmė keistis. Nes būnant toli nuo tėviškės, mano atmintis gimtas vietas nustūmė į tolimą foną, sykiu išryškindama man brangius žmones.

Uždaviau šį klausimą dėl to, kokį įspūdį paliko Jūsų naujoji knyga „Pertako piemuo“. Knygoje rašote apie paslaptingas Rubikių ežero salas, bet atrodo, kad be žmonių jos negalėtų egzistuoti, žmonės tarsi įprasmina jų buvimą.

Šiuo klausimu ir pratęsėte mano mintį. Juk akį traukiančių lygumų, ežerų, salų ir pusiasalių pilna visoje Lietuvoje. Tačiau su manim kalba tik Rubikių ežeras (dar kitaip vadinamas Anykščiu), legendas pasakoja tik jo salos ir paguost moka tik ten amžiaujančios dievybės. Bet visų tų stebuklingų kalbų negirdėčiau ir nesuprasčiau, jei nebūčiau turėjusi mane išauginusių ir mylėjusių mokytojų. Turiu omeny savo tėvus, senelius, visus Rubikių kaimo keistuolius. Jie mane ir išmokė pažinti bei pamilti tas vietas. Nežinau, ar be tų pamokų sugebėčiau ką gražaus ar įdomaus apie jas pasakyti.

Tas vietoves, apie kurias rašote, šiandien dar galėtume aplankyti, ar jos išlikusios tik legendose, padavimuose ir atmintyje?

Daug kaimų jau beveik išnyko, liko tik jų gražūs pavadinimai: Karalinava, Dobilynė, Kurtiniai. Tačiau, laimei, niekur nedingo Rubikių ežero salos, į visas jas galima nuplaukti, aplankyti. O į mano numylėtą Pertako pusiasalį gali ir pėsčiomis nueiti. Beje, vaikystėj įsivaizdavau, kad tas pusiasalis priklauso tik man, nes maniau, kad tik aš žinau, kaip sausuma į jį patekti. Vėliau paaiškėjo, kad kelią žinojo ir kiti, tik mažai kas ten lankėsi. Taigi tariausi esanti Pertako gyventoja, turėjau kitą, tik man žinomą vardą – Perta Rutekė. Pertako pusiasaly perskaičiau visas gražiausias vaikystės knygas.

Kas įkvėpė literatūroje įamžinti šias salas?

Greičiausiai tie patys mano jau minėti pirmieji kantrieji mokytojai – tėvai, seneliai, o taip pat ir kukli pastanga pratęsti gražią tradiciją. Rubikių ežero salos viliojo ir rašytoją Antaną Vienuolį. Jis dažnai lankydavosi mano prosenelių namuose, mano močiutė (Zofija Augustinaitė-Andrijauskienė) ne kartą pasakojo, kaip ji su Žukauskų Stasiuku (A. Vienuolio sūnumi) slėpynių žaidusi. Kaip žinia, A. Vienuolis apie vieną iš Rubikių ežero salų parašė apysaką „Šventavartė“. Šventavarte A. Vienuolio apysakoje vadinama dabartinės Varnagrotės sala, kuri kadaise buvusi šventa: joje aukurą kūrendavęs krivis ir vaidilutės, o patekti į salą galima buvo tik per šventus vartus arba požeminį tunelį, kuris salą jungė net su garsiąja Vorutos pilimi.                                         

Galbūt papasakotumėte, kaip rašėte į knygą sugulusias noveles: viskas – Jūsų vaizduotės vaisius, o galbūt poetiškuose pasakojimuose fantazija persipynė su Jūsų arba kitų žmonių prisiminimais?

Pirmiausia buvau užsimojusi užrašyti mane auginusių, šalia manęs buvusių žmonių prisiminimus. Tiesą sakant, nė nenumaniau, koks bus tų tekstų žanras. Tačiau dėliodama įvairias istorijas, leisdama vaizduotei sukurti trūkstamas pabaigas, kartais ir pradžias, nutariau, kad tai turėtų būti novelės. Šis bene lakoniškiausias ir tuo pat metu nelauktas, netikėtas savo „užtaisu“ literatūros žanras man pasirodė tinkamiausias.

Beveik lygiagrečiai su novelių rinkiniu „Pertako piemuo“ išleista Jūsų versta J. Kelly knyga „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“. Vertimas – didelio tikslumo reikalaujantis darbas. Kaip jį suderinate su savo kūrybiška prigimtimi?

Prieš porą metų imdamasi vertimų, nebuvau tikra, ar ilgai su jais „draugausiu“. Išties tai labai daug kruopštumo, žinių, kantrybės ir laiko reikalaujantis darbas. Tačiau jis mane įtraukė. Johno Kelly „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“ – jau penktoji iš anglų kalbos išversta mano knyga. Šiuo metu verčiu atsiplėšti neleidžiantį Colino Falconerio „Haremą“. Džiaugiuosi, kad galiu rinktis itin įdomias, akiratį plečiančias, dažniausiai istorines temas gvildenančias knygas.

Vis gręžiatės į istoriją…

Taip, istorija man būtina. Ji – lyg pagrindas, nuo kurio atsispyrus daug drąsiau eiti tolyn. Nesakau, kad jai privaloma įsipareigoti. Veikiau tapti jungtimi tarp to, kas jau įvyko ir kas dar bus.

Jūsų kūrybinėje ir mokslinėje veikloje – ne tik literatūros kūrimas, vertimai, bet ir dėstymas universitete, mokslinių publikacijų rengimas spaudai, recenzijos, kritiniai, apžvalginiai straipsniai. Ar galėtumėte išskirti, kuri iš šių veiklų Jums mieliausia ir geriausiai padeda realizuoti save?

Veiklų tikrai netrūksta. Vienu metu jutau, kad jų tiesiog yra per daug. Kita vertus, jos visos buvo susijusios su tuo, kas man artimiausia – literatūra, istorija, kultūra. Mieliausia man visada yra kūryba, bet jai reikia pauzių. Negaliu kurti be atokvėpių. Kiekvienai mano knygai reikia prinokti. Parašiusi kūrinį, turiu griebtis kitos veiklos.

Studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Kokios patirtys ar troškimai atvedė į šias studijas?

Nuo mažų dienų buvau obuolių ir knygų graužikė. Tokia likau ir mokykloje. Negalėjau pakęsti tiksliųjų mokslų. Net ir dabar sapnuoju, kaip dėl matematikos ir fizikos mane išmeta iš mokyklos. Taip giliai tos vaikystės patirtys įsikirtusios į sąmonę. Bet kalbą ir literatūrą labai mylėjau, todėl net nekilo klausimas, ką, baigusi mokyklą, turėčiau studijuoti. Ir niekada nesigailėjau, kad šias studijas pasirinkau. Beje, nė karto nesapnavau, kad mane išmeta iš universiteto.

Po bakalauro – magistras, doktorantūra. Vadinasi, ši sritis rimtai užkabino?

Kaip ir minėjau, filologijos studijas pasirinkau neatsitiktinai. Gana anksti supratau, kad mane domina humanitariniai mokslai. Norėjau studijuoti kalbas ir literatūrą, dar labai traukė istorija. Kaip tik todėl nusprendžiau tyrinėti senąją literatūrą.

Dar studijuodama filologijos krypties magistrantūroje pasirinkau tirti lietuvių didaktinės prozos ištakas, vadinamąją LDK saulėlydžio literatūrą. Analizavau, kaip XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais keitėsi, racionalėjo prieš tai klestėjusiai Baroko epochai būdinga teatrališkoji sąmoningumo struktūra, kaip ji prarado intensyvumą veikiant Apšvietos idėjoms. Mano moksliniam darbui vadovavo entuziastingas kultūros istorijos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto docentas Darius Kuolys, jo paakinta vėliau ėmiausi tirti kultūrinį XVIII a. Gardino gyvenimą. 2014 m. parengiau ir apgyniau disertaciją „Gardinas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centras (XVIII a. antroji pusė)“.

Dera pasakyti, kad senosios lietuvių literatūros tyrimai išmokė didelio atidumo detalėms, paraštėse likusiems įrašams, elipsėms, šalutinėms žodžio reikšmėms, atsakymų neturintiems klausimams. Manau, kad kuriant toks atidumas taip pat yra svarbus.

Galbūt atmintyje vis dar saugote ryškiausias universitete įgytas pamokas? Kokios jos?

Taip, puikiai atsimenu Marcelijaus Martinaičio dėstytą tautosaką ir literatūrą, Rimvydo Šilbajorio – egzistencinę lietuvių poeziją išeivijoje, Albino Jovaišo – senąją lietuvių literatūrą, Irenos Aleksaitės – teatrologiją, Aldono Pupkio – kalbos kultūrą.

Kokią knygą šiuo metu skaitote?

Švedų rašytojo, dramaturgo, poeto Pero Olovo Enquisto romaną „Kapitono Nemo biblioteka“. Šis kūrinys autoriui atnešė didžiulę sėkmę, už jį P. O. Enquistui buvo skirtas vienas reikšmingiausių Švedijos literatūros apdovanojimų – Augusto premija.

Kokios knygos Jus augino? Kada įžengėte į užburiantį literatūros pasaulį?

Knygų būta labai daug ir įvairių, nusibostų klausytis, kol išvardyčiau. Gal tik paminėčiau pačias pirmąsias knygas, skaitytas dar Pertako pusiasaly: Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“, „Pepę Ilgakojinę“, „Mes Varnų saloje“, „Mijo, mano Mijo“, Hanso Kristiano Anderseno, Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano, Vilhelmo Haufo pasakas, Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“ ir, žinoma, lietuvių autorių ‒ Anzelmo Matučio, Kosto Kubilinsko, Vytautės Žilinskaitės, Janinos Degutytės kūrinius vaikams.

Feisbuko įrašai rodo, kad mėgstate keliauti. Kelerius metus esate gyvenusi Airijoje. Kas parviliojo į gimtąją šalį?

Airijoje gyvenau penkerius metus. Nedideliame Veksfordo miestelyje prie Airijos jūros dirbau vertėja. Čia susiradau puikių draugų, su kai kuriais bendrauju iki šiol. Pasiilgstu to smaragdinio krašto, nesijaučiau ten svetima. O vos grįžusi į Lietuvą, iš savo artimųjų, pažįstamų sulaukdavau vieno ir to paties klausimo: „Kas privertė sugrįžti?“ Nežinodama, ką atsakyti, tik traukiau pečiais ir mėginau vardyti ne itin įtikinančias priežastis: pasiilgau savo krašto, artimųjų, noriu tęsti studijas… Ne vienas klausydamas karčiai šypsojosi, bet tai ir buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių grįžau.

Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis, kokios veiklos leidžia atsipalaiduoti?

Labiausiai patinka bastytis po miškus ir laukus. Ne uogauti, ne grybauti – tiesiog be tikslo klaidžioti. Mane tai geriausiai atpalaiduoja.

Turite įdomų pomėgį – kolekcionuojate akmenis.

Iš kiekvienos kelionės parsivežu po vieną ar kelis akmenukus. Įkurdinu juos namie ant palangių. Kai kuriose kultūrose akmuo suvokiamas kaip Dievo metafora. Štai Rainerio Marijos Rilkės kūryboje akmuo figūruoja kaip gamtos ir Biblijos daiktas, simbolizuojantis kantrų laukimą, sergėjimą, budėjimą. Mano namų ramybę taip pat saugo akmenys. Jų apsuptyje jaučiuosi stipri ir rami kaip savo „Akmeniniuose Avondalio namuose“ (2008 m. išleistos pirmosios knygos pavadinimas).

Galbūt su atokiosstotys.lt skaitytojais pasidalytumėte artimiausiais kūrybiniais planais? Ieškodama Jūsų biografijos aptikau faktą, kad rašote poeziją. Ar sulauksime eilėraščių knygos?

Esu bandžiusi rašyti ir poeziją, bet apie eilėraščių knygą tikrai dar negalvoju. Artimiausiu metu vėl planuoju grįžti prie istorinių temų ir parengti straipsnių apie LDK kultūros ir politinį centrą Gardiną rinkinį. Įvairiuose kultūros, istorijos periodiniuose leidiniuose („Naujajame Židinyje – Aiduose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Vorutoje“ ir kt.) per keletą metų buvo paskelbta daugiau kaip 20 straipsnių apie antrąja LDK sostine vadintą seimų miestą Gardiną, tad norėčiau juos sudėti į vieną knygą.


Kalbino Rasa Milerytė