2024-09-11

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Simonas Bernotas. Eilėraščiai

Simonas Bernotas (Evelinos Berlinskaitės nuotr.)



Sudėliokime viską į stalčiukus


Viename stalčiuje

Plaka mano širdis

Kitame stalčiuje

Plaka tavo širdis


Viename stalčiuje

Visi mano popieriai

Kitame stalčiuje

Nesakysiu


Tam kampe stovi dėžė

Kurioje laikau visa tai

Kas man nebereikalinga


Tam kampe stovi dėžė

Kurioje laikau visa tai

Be ko neišgyvenčiau nė akimirkos


Viename stalčiuje

Siūlai ir adatos

Primena man vaikystę

Visas žaizdas

Jau tada mokėjau

Užsisiūti pats


Viename stalčiuje

Mano riksmas

Kitame stalčiuje

Tavo verksmas


Vienoje dėžėje

Galva skaičiuojanti į priekį

Vienoje dėžėje

Kaukolė skaičiuojanti atgal


Man negaila

Gali imti

Tą dėžę kurioje yra visa tai


Man negaila

Gali imti

Ir iškraustyti visus tuos stalčiukus


Tik palik tą dėžę

Kuri vidury kambario

Ji visiškai tuščia

Joje būsiu miręs

Ambient


Pasivaidenk man

pasivaidenk man

pasivaidenk man dar sykį


Dabar jau žinau

daiktai gražesni išorėje


Pas mus taip jau būna

man nėra taip svarbu čia būti iš tikro


Dar neradau išėjimo

sakė čia jo nėra


Kas taip sakė

tau pasigirdo


Sakė nevalia iš čia išeiti pačiam

iš čia tave nebent išsiveda tai

kaip tada tu išėjai


Krentu į abstraktybę

kartais save kiaurai permatau


Taip buvo visad kiek bepamenu

tavęs jau nebuvo


Pasivaidenk man

pasivaidenk man

kur veda šis kelias

dar nežinau


Dar sykį užsidega

šviesos nors niekas

jų nejungė


Mažiausias taškelis

perveria mano akį

ir ištaško


Dabar jau žinau

daiktai gražesni išorėje


Taip norisi

pamatyti saulės spindulį

tavęsp


Dar sykį pakyla daiktai

iš amžino miego


Juos lydi dulkės

juos lydime mes

savo žvilgsniais


Pasivaidenk man

pasivaidenk man

pasivaidenk man dar sykį


Apšerkšnija blakstienos

kai iškvepiam kyla garai


Pasivaidenk man

pasivaidenk man

pasivaidenk man dar sykį


Dar sykį keičiame kambarius

ieškodami užuominų į tolimesnį buvimą


Pas mane liko keletas kortų

dar galiu išsiburti berods tu laikai žvakę taip

žvakė kybo ore


Baltas triukšmas

nebėra signalo

nebėra


Adata sustoja ties

kryžiumi


Tada rūsy žaidėme pagaliukais

užduodavom klausimą ir žiūrėdavom

ar jie juda į vidinę ar išorinę pusę sunku

paaiškinti tai buvo seniai


Dar garsai ieško

tavęs aš tavęs ieškau

ūkimas


Pelenai kyla į viršų

nors jokios ugnies


Akyse vienas šaltis

akyse šaltis vienas


Pasivaidenk man

dar sykį

užsidega šviesos nors niekas

Despair, Hangover & Ecstasy


Jūra nebemini mūsų vardų

Vėjas vos mus išvydęs nusisuka

Saulė vengia mūsų žvilgsnių

Kopos slenka šalin vos prisiartinus


Akivaizdu tu save užmiršai

Pametei šiame paplūdimyje

Kaip namų raktus

Nieko nebeatrakinančius


Nesvarbu pavargau ar ne

Manęs nieks nesulaikys


Tavo lūpos druskuotos

Aš jas godžiai ragauju

Tavo lūpos druskuotos


Teroro akto eskizas

Ištuštėjantis uostas


Laiškas butelyje

Butelis ir yra laiškas

Skonis vis dar atpažįstamas


Cigarečių dūmai

Debesis sapno suvenyras

Nauja


Nežinau ar visa tai

Kas pasakyta jau buvo

Ar dar bus

Per rūką nesimato aplinkui

Praeiviai daužosi viens į kitą

Kaip mašinos plikledžiu

Dievaži norėčiau pasiekti tave

Bet tu

Nutolsti taip toli kaip kokia šveicarija

Kurioje nesu niekad buvęs

Ir visa tai užpisa užpisa užpisa

Neutralūs plakatai ant sienų

Priklijuotos mintys

Virš jų kabančios akys

Ir aš

Sunėręs rankas į kišenes

Niūniuoju naivią melodiją

Kuri sukas į garbanas

Vėjas atneša tylą

Bet jos neklausysiu šiąnakt

Vėjas atneša garsą

Bet jis atrodo tuštesnis

Tuštesnis tuštesnis

Už kartojimą

Viskas nauja

Ir taip nuobodu

Viskas svetima

Net tu

Pranašas?


Jo žvilgsnis kaip šūvis

Pradreskiantis tamsą

Ką jau besakyti

Kai plaka liežuvis


Viena ranka vargšą maitina

Kita turčiui užduoda

Mačiau žiba žvaigždės

Jo milinės aruode


Vos įkvėpęs pusbalsiu

Pašauks tautą

Bus nauja ir skalsu

Už dyką gauta


Už dyką gaunama

Nebent kulka

Ir ta nesidabrinė

Sidharta Gautama

Jo tuštumą ištrynė


Išdavikų daug ir jie visur

O dar net ne gegužis

Jie kūnais apsimaino

Kaip drabužiais


Puoliau pro duris

Apsvaigęs nuo patyrimo

Suplūdo ir minia

Iš viso šito rimo


O tada išvydau jį

Maniau jog levituoja

Bet viskas paprasčiau

Tą vargšą jie pakorė