Kol šaknis tvirta

Tomas VYŠNIAUSKAS

Keliaudamas amžių vieškeliais eilėraštis įgydavo įvairius pavidalus, temų užpildus ir energetinio užtaiso mišinius: nuo lygiapėdžio rimo iki chaotiško verlibro, nuo meilės sentimentalijų iki socialinių problemų, nuo grumsto garbinimo iki vidinių demonų (nesu)tramdymo, nuo subtilaus nutylėjimo iki riebaus keiksmažodžio. Vis dėlto, kokias formas beįgytų žodis laiko tėkmėje, kertinės poezijos dedamosios nepasiduoda lengvai užžeriamos rankraščių skiautėmis bei civilizacijų dulkėmis. Estetika, dėmesys emocijai, jausminis eilėraščio pradas išsaugo savo aktualumą kaip vieni svarbiausių komponentų lyrikos sampratoje. Publicistas, leidėjas, redaktorius ir poetas Česlovas Skaržinskas 2020 metais išleido eilėraščių rinkinį „Metai iš pradžių“ (leidykla „Kauko laiptai“), kuriame daug dėmesio skiriama būtent tradicinių vertybių ir kertinio poezijos bruožo – jausmingumo – puoselėjimui.

Ar įmanoma eliminuoti emociją iš poetinio žodžio? Ar sentimentalumas dar gali atrasti vietą technologijų ir robotizuotų staklių gaudesio užtvindytame pasaulyje? Tikro jausmo ilgesį simbolizuoja eilėraščio „Žodžiai“ eilutės: „Nežinau. Geriau kai pradeda skaudėti… / Kambary – manojoj celėj – per dienas. / Jausmą atsijos? Praleis per tankų rėtį? / Epocha tranki ir smelkianti… Gležna.“ (p. 6) Net jei tas jausmas yra žeidžiantis, telpantis į „skausmo“ sąvokos įtampą, jis yra viršesnis už materijos laikinumą, o „eilėraščiai – nei medžio žaizdos – / Pernakt užgyti nesuspėja…“ (p. 12)

Ieškodamas atsvaros technikos progreso griaunančiajai savybei, lyrinis subjektas atsigręžia į gamtos sakralumą. Aplinkos ir individo vienio išryškinimas, agrarinio peizažo ir žmogaus ryšys leidžia rinkinio herojui išreikšti jausenas gretinant jas su gamtos objektais ir reiškiniais: „Guodžia drūtas ąžuolo kamienas, / Vaikšto basas laikas keliuku. / Nebuvau šioj pasakoj vienas, / Bet buvau liūdniausias iš vaikų.“ (p. 14) ar „Kaip orkestras lapai virpa, liūsta, / Plaukia gyslomis tarsi naktis lėta.“ (p. 15) Tiesa, gamta nėra vien tik gysločio lapas, apklojantis kraujuojančią žaizdą, gaivinanti rasa ant rytmetį skrodžiančios varpučio briaunos, šilo ramybė ar miglos tyla. Gamtoje sutelpa ir griausmingas perkūnas, ir šiurkščios išlikimo taisyklės ir atšiaurus vėjo gūsis. Todėl greta nusiraminimo, susitapatinimo su aplinka randasi ir nostalgijos, melancholiškų baigties nuojautų apraiškos: „Kasdien kuždi žvarbius žodžius – / gilius, skaudžius juos parke sėji. / Trumpa tyla. Ir vėl sugrįžta iš pradžių / Tik lapkritis ūmus, tik varnos vėjy…“ (p. 37) Gana gausiai rinkinyje naudojama nelemtį bylojanti simbolika (varnos, kryžiai, tamsa, speigas, vilko pėdos ir pan.) suteikia eilėraščiams gamtos harmonijoje subtiliai užmaskuoto dramatizmo. Juk sukoreliavusi su individo jausena aplinka gali ir nesuspindėti optimizmo atspalviais: „Naktis baikšti. Ji taikosi įgelti / Prie nešienautos pievos, pakelės. / Blyški, kaip ir mėnulis, skleidžia šaltį – / It spindesį nežydinčios gėlės…“ (p. 46)

Išryškinant gamtos reiškinius kaip visaapimantį būvį pasitelkiama vandens motyvo skvarba (ir pritaikymas) įvairiuose kontekstuose bei matmenyse (mistika – gamtovaizdis – menama akių spalva): „O upėj undinėlė sublizga grakšti. / Aky – vandens krislelis mažas. / … / Aky – gyvenimas prasideda anksti, / Ir mėlsta upė, marios gilios…“ (p. 19) Rinkinio eilėraščiams būdingas ir žmogiškų savybių priskyrimas gamtos reiškiniams: vakaras gali būti „apgirtęs“, ruduo nuščiuvęs „be žodžių“, mėnuo „baikštus“, o miestelis neriasi „iš žalio rūbo“. Ir atvirkščiai – gamta tarsi įsibrauna į asmens buitį: „jo pirkioj žydi senelės / Rankšluostis“ (p. 57) ar „Vasara žydi ilgai / Kai suknelė / Aguonų prisigėrusi“ (p. 77).

Knygos eilėraščiuose juntama nostalgija, senkančio laiko suvokimas. Lyrinis subjektas vis atsigręžia į praeitį, tarsi prisiminimais būtų galima susigrąžinti ištiksėjusias minutes, o metus pradėti skaičiuoti „iš pradžių“. Girdime ir „keiksmus siaubingam amžiui / Pagimdžiusiam per daug romantikų / Ir du tironus / … / Dar išvietes prie meilės guolių“ (p. 59). Keiksmus, bylojančius skaitytojui, jog praeitis nėra idealizuojama, jos paliktus randus dar galima užčiuopti. Laiko tėkmės nesustabdysi. Belieka tik praverti langą ir įsileisti dar nepažįstamą rytojų į savo vidinį pasaulį.

Rinkinyje daug dėmesio skiriama geografinėms vietovėms, tarsi pabrėžiant, koks svarbus yra vietos dėmuo eilėraščių herojui. Tiek plačiąja prasme Tėvynė, tiek konkretūs Dzūkijos ar Vilniaus geografiniai atributai bei asmenys simbolizuoja abipusę žmogaus, kuriančio aplinką, ir gamtos, formuojančios asmenybę, sąveiką. Antrame knygos skyriuje į agrarinį peizažą vis labiau įsibrauna urbanistiniai vaizdai. Tačiau civilizacijos svoris ir skuba palengvėjimo lyriniam subjektui neatneša. Juk miestas „nei gyvas nei miręs“ (p. 66), „karalaitis be karūnos“ (p. 67), o gyvenimas tarsi baliono piloto kybojimas ore (p. 68). Nesvarbu, ar kaimo vietovė, ar urbanistinis gaudesys – būties problemos visur panašios: „Mieste – daugiau gal stiklo ir dažų – / Džiaugsmų, gėlos, dalios sūrios – po lygiai.“ (p. 33) Konkrečiam (materialiam) vietos matmeniui ištirpus, lyrinis subjektas užmezga ryšį su anapusybės plotme (štai iškeliavęs dainius „pasilieka kaip Čiurlionio gandas – / Ir vienplaukis iš dangaus pareina…“ (p. 24); „Išgirstu / Motiną / Vaikščioja ji po raudoną skliautą / Pirštais glosto mano degančius plaukus / Taip kasdien / Laukiu kito vakaro / Rugpjūčio / Kad vėl sudegčiau“ (p. 92)) arba iki begalybės išplečia geografinį vienetą („Ir akys plačios – Nemuno krantai. / Namai aukšti ir spindi jie baltai – / Erdvėj beribėj, kurioje gilu.“ (p. 31))

Konstatavęs aplinkos kaip visuresančios galybę, eilėraščio „aš“ nuolankiai atsiduoda aukštesnei valiai ir kreipiasi į ją ne reikalaudamas ar maištaudamas, o romiai prašydamas: „Šalia plazdančio dangaus / Vabalų apsigyvena // Žeme / Kiek daug tavo vaikų / Mažame pasaulyje / Knibždančių // Neužversk velėna“ (p. 55). Netgi „sopulį“ (p. 61) priimdamas kaip dovaną, kaip palikimą, lyrinis subjektas jį įprasmina kaip Viešpaties apkabinimo kainą. Jausenose nėra agresijos, destrukcijos paskatų, tik melancholija, tykiai sruvenanti: „Tolėliau voratinklio siūlais / Užglaistyti aštrūs upės krantai / Migla be pykčio / Su ąsočiu rūgpienio meilės“ (p. 87).

Duoklę tradicijai atspindi didelė dalis (vienas iš dviejų skyrių) rimuotų tekstų, amžinąsias vertybes (gėris, šviesa, romumas, ryšys su gamta) proteguojanti eilėraščių tematika ir gan gausiai rinkinyje naudojami literatūros raidoje poetų plunksnas jau sudilinę įvaizdžiai (angelas, vakaras, kryžius, mėnuo, upė, medis, akmuo ir t. t.). Knygoje skaitytojas neras maištingų idėjų, visagriaunančios ekspresijos, inovatyvių metaforų, keiksmažodžių ar kitos (neretai tikslą šokiruoti turinčios) laikmečio specifikai pataikaujančios poezijos atributikos. Tačiau rinkinio eilėraščiai savo jausmingumu, subtiliai išreikšta melancholija ir pagarba tradicinėms vertybėms tarsi demonstruoja, jog kertinės poezijos savybės (estetika, būties dramatiškumo išryškinimas) atsparios progreso brutalumui.

Č. Skaržinsko knyga „Metai iš pradžių“ skirta klasikinės poezijos mylėtojams, modernaus pasaulio šurmulyje pasigendantiems šiek tiek idealizuotos vakarykštės dienos harmonijos, prisimenantiems ištakas, puoselėjantiems šviesųjį lyrikos misijos pradą. Kada nors turėsime konstatuoti: „Giliai paslėptas paukščio gyvenimas // Šaknimis iš kiemo gelmės / Šio pasaulio nešėjai / Geria molžemio vėsą // Ir vanduo / Ir šviesa“ (p. 54). Kol šaknis tvirta, yra vilties sulaukti pumpuro sprogimo.