Aušra Lukšaitė-Lapinskienė. Eilėraščiai

***

Kadaise taip žavėjausi Feliniu

kad dar ir dabar tebesapnuoju

gaudau topolių pūkus

jie sklendžia virš mūsų galvų

virš gyvenimų mūsų

virš mirusių miestų

kaimų smėliu ir nebūtimi užpustytų

gaudome juos lyg vaikai

aš bėgu prieš vėją

o tu pavėjui

pūkų vata užkamšo ausis

užlipina akis

kvapą užgniaužia

nuo įkyraus jų švelnumo

susitinkame

savų pasaulių vidury

ir nieko negalime

vienas kitam pasakyti

todėl kūnus palikę už durų

išsinėrę iš odos

pabėgę iš smalsių žvilgsnių trajektorijų

susisupam į balkšvą pūkinį kokoną

ir svyram

ir krentam į sapno bedugnę

***

Kasdien mažėdama

netekdama kūno dalių

vilties tapatybės

biologinio moteriškumo

tampu vis gyvesnė

kvėpuoju vis giliau ir giliau

nors mažėja dienų

nors gyvenimo kasdieną mažėja

lyg duonos trupinius

rankioju gyvasties valandas

dėkoju žvaigždėms ir žvaigždynams

dievui ir angelui sargui

atsitiktinumui

meldžiu kad tęstųs šventadienis

ir gyvenimo vandenys

triukšmingai ir aistriai sroventų

į priekį į šviesą

į amžiną Dievo užutėkį

kad randai neskaudėtų

kas vakarą sugrįžčiau 

prie vaikystės upės

kuria virvena aitri kasdienybė

Nugyventi žodžiai

Nugyventuose žodžiuose

nugyventi jausmai skarmalija

virsta draiskanom

nuo vėjo ir lietaus iškorijusiom

bėga vejasi sukas keliai

į degančius pragarus

juos išvaikščiojom dar tada

kai nė negyvenome

kai metaforų paslaptys

neištartos slėpės už lūpų

tyla užkalbėtų

kai rimas iškriko lyg varnos

išgąsdintos šūvio

taip gyvenom kvėpuodami

vis retėjantį vakaro orą

būrėm obuolio sėklom

ir laižėm vaikystės ledus

svajojom nusipirkti Kandinskį

vasaras leisti Toskanoj

bėgom nuo savos biografijos

nuo likimo ir lietaus (a)simetrijos

delnuose ir danguj

***

Pro ankantį langą

pelėsio migla įsigauna

oda pašiurpsta

į poras smelkias

šiurkštus ir pabodęs lietus

ir laikinumas

žvilgsniu norėčiau išbėgti

tavęs pasitikti

bet stiklas sulaiko

uždaro tikrovę

apgauna tamsa

žingsnius įvyniojus

į kibų išblukusį

lyg sena faksimilė  voratinklį

tarp tavęs ir manęs

ne tamsa

ne bedugnė

tik vėjo semantinis laukas

išnuomotas gramatikai

be laiko ir asmens kategorijų

tik įkeistas bankui tikėjimas

išsipirksim mes jį abu

tik mokėkim išlaukti

po vieną