Tomas Taškauskas. Eilėraščiai

Publikuojame eilėraščius iš spaudai rengiamo Tomo Taškausko trečiojo poezijos rinkinio „Amžinybės mozaikos“. Daugiau poeto tekstų – www.taskauskas.lt.

– –

Nuo ko mes bėgame,

kai bėgam?

Savęs aš klausiau,

klausdavau ne kartą,

kol išgirdau atsakymą

lyg vardą:

„mes bėgam,

bėgame pas ką“

– –

Aš nežinau, kodėl mes sakom

„debesys lyg švinas“,

nes pilkuma jų ta – švelni, šviesi, lengva,

ir šypsenos mūs lūpas surakina,

atsirakinus vizijai, girdi,

kaip spragteli tyla, kaip saulė skleidžias

tarsi žiedas, liepsnojantis nežemiška spalva,

ir mes lyg du žvaigždynai suartėjam:

„mirties nėra, yra tik mūsų kūnai danguje“

– –

Vasara. Lietaus aleliuja,

gaivus ir lėtas.

Po to, mudu einame

vandens paviršiumi

negalėdami patikėti,

kad mums dovanotas

toks lengvas

kelias į dangų.

Svalia

Sava valia ar svetima valia?

Valia ar nevalia į tavo vandenis darkart įbristi,

šviesų ir šiltą vakarą,

kai maudosi tavyje mano jaunystė?

Valia ar nevalia laiptus žemėje iškirsti

ir stebėti paukščius,

kurie niekur nesirengia skristi?

Valia ar nevalia klausytis, kaip vis tyliau

dūzgia ilgesio bitės? Medus saldus,

net jei vasaros ir nematyti.

Valia ar nevalia, suaugti su kita žeme,

suaugti su šita žeme,

kuri yra, nes jos jau nebėra?

Vynas

Mūsų likimai susipynę

tarsi vynmedžių šakos,

mūsų dienos – vynuogės,

nokstančios saulėje,

mūsų naktys kaip lapai –

tamsūs ir kvapnūs, –

mūsų žodžiai – kaip šaknys,

kuriomis teka nežemiški

žemės syvai – – –

todėl ir keliame vyno taures,

                          gyvenimo sklidinas