Tomas Vyšniauskas. Eilėraščiai

nuo paviršiaus

mėnesiena raukšlėjasi kvykteli

žuvėdra ir blunkantis vėjas

įspraudžia man pilnatį nelyg šviežią

monetą tarp lūpų /neįkertu/ kaip

pušis iš anapus

ašaroja sakais muselė

šildosi jos ašaroje

permatau kiaurai o giliau

tik

kriaušės graužtukas apniktas

viena musele mažiau kaip paprastai

ne

dieviškai mes graužiamės: sakai-

s

į pradžią

rėminant

jei bangą apibrauktum

į šulinio rentinį

aidas pieštų

grafičius ką gi daugiau

grafičius nutrintų

tyla paskenduolių

nei vienas nei antras

nepraveria

rytojaus raibulių ir akmenėlis

neišplaukia

į paviršių /ar bebūtų gardus/

vaisius erškėčio

nuraškytas be lašo

kraujo:

nubraukiu spygliu pieno

putą nuo bangos spenelio

ir tyliai užveriu šulinio burną

košmarais

jei ateitumei

į mano sapną būčiau

velniškai tobulas

psichopatas mylėčiau tave

visa ašmenų vėsa sanpaulijos

violetu braukčiau

dulkes nuo guminės lėlės

spenelio žarstyčiau grumstus

ant  negimusio eilėraščio

kapo Džekilas lytėtų tave

pagalvėlėmis

kairės

rankos pirštų Haidas paliktų

musės pėdsakus ant visų lėlyčių

latekso sakau tau

būna naktų kuomet ašmenys

skverbiasi į eilėraštį eilėraštis dulkina

rytojaus lėliukę

kuomet

kaukės sustingsta.

gerąja bet

išvirkščia puse

ten

kur juoda būta

kraujo ten kur

balta

būta pradžios. pabaiga

jau po

taško

dabar gi ruduo tejaučiu

kaip po

šonkauliais ryškiai

ru-

senasi lapai

santa

jei Jėzus gimtų

vasarą dangoraižiai

putoplastą nusipurtytų

išsinerčiau iš vilnonio

megztinio

ir numekenčiau

paklydusio balsu

teta Dalė nepradėtų

chemoterapijos kurso

kaimynui Stepui neapsiniauktų

praeitis sapnai kursuotų nuo

dalgio briaunos iki stagaro

papėdės balčiausiame

košmare snaigė garuotų

kaip gėrio substancijos

muliažas o tariamoji

nuosaka pamažu

pradėtų užknisti

tada nusilenkčiau

spalvų magijai supratęs

kad net liepos

saulėlydžiai lygiai tiek pat

kruvini kiek

stigmos o jeigu iš šito

kraujavimo gimtų kas – saldainių

popierėliais apvynios