Rašytojas ir savižudybė

Roberta STONKUTĖ

Grigorijus Čchartišvilis – rusų rašytojas, vertėjas iš japonų ir anglų kalbų, eseistas ir beletristas, geriau žinomas Boriso Akunino slapyvardžiu, išgarsėjęs stilizuotais detektyviniais romanais ir apysakomis. 1999 m. savo tikruoju vardu išleido knygą „Rašytojas ir savižudybė“.

Nors lietuvių kalba „Rašytojas ir savižudybė“ („Kitos knygos“, 2020) pasirodė tik šiemet, tačiau prieš gerus septyniolika metų kultūros žurnalas „Šiaurės Atėnai“ išspausdino keletą Dariaus Pocevičiaus verstų šios knygos fragmentų. Deja, bet lietuvius tuokart pasiekė tik keletas knygos ištraukų, kadangi redakcija, atsižvelgdama į gauto laiško iš Savižudybių prevencijos biuro turinį, nusprendė nebetęsti spausdinimo, nes „straipsniai gali skatinti savižudybes ir jų publikavimą tikslinga nutraukti“. Tad ar tikrai ši knyga jau tokia pavojinga?

Vilniaus knygų mugės metu knygą sėkmingai pristatė leidėjas Darius Pocevičius ir filosofas Gintautas Mažeikis, tačiau šiems trūko opozicijos iš tos pačios, jau minėtos instancijos. Tad kuo skaitytojui grėsminga ši knyga, kurią galime vadinti tiek savižudybių enciklopedija, tiek vadovu. Matyt, neišvengiamai čia turime paminėti, kad Grigorijus Čchartišvilis, kaip ir daugelis Rusijoje gyvenančių ir kuriančių intelektualų, yra ultraliberalas ir antiputinistas, tad šiame kontekste neturi stebinti ir pasirenkama nagrinėti tema – rašytojų savižudybės, kurios atsiskleidžia kaip absoliučios laisvės (laisvo pasirinkimo) aktas, kurį prieš mūsų akis įvykdo vienos kūrybingiausių pasaulio asmenybių.

Populiariu stiliumi pateikiamas išsamus rašytojo suicidologinis tyrimas, kuris skiriamas į tris dalis. Pirmiausia aptariamas istorinis kontekstas – kaip savižudybė buvo vertinama, koks požiūris į ją vyravo įvairiomis epochomis. Čia kiek sustojama ties Antika, kadangi šioje epochoje susiformavo požiūris į savižudybę kaip į laisvo žmogaus aktą – vergas jokiu būdu neturėjo teisės atimti sau gyvybės, kadangi jis nepriklauso sau (nėra laisvas). Toliau aptariami kiti požiūriai į savižudybės aktą: religinis, geografinis, teorinis ir kt.

 Antrojoje knygos dalyje įžengiame į siaurą teritoriją, kurią suponuoja pats pavadinimas – rašytojas bando išsiaiškinti, kuo išskirtinis rašytojo savižudybės aktas?

<…> pamėginkime perprasti pačią „kūrybinio“ suicido prigimtį. Man regis, šio tragiško įvykio esmė visada yra nuolankumo ir tikro religingumo stygius, kitaip sakant – sąmoningas ar nesąmoningas menininko konkuravimas su Dievu. <…> Vis dėlto literatų sprinterių savižudybės dėl kūrybinės krizės labai retos <…> Gausiausia „kūrybos savižudžių“ kategorija – tęsiant sportinę metaforą, vidutinio nuotolio bėgikai. Tie, kuriuos Mūza suviliojo ir pametė <…>

Šioje dalyje Grigorijus Čchartišvilis bando išvardyti visas priežastis, kurios gali neigiamai atsiliepti kūrėjo ir įkvėpimo (Mūzos) santykiams: emigracija, eternizacija (troškimas pratęsti savo buvimą anapus mirties ribos), politika, beprotybė, žalingi įpročiai, liga ir netektys, homoseksualumas, skurdas ir t. t.

Trečioje knygos dalyje pateikiama kone šimtą puslapių užimanti „Literatūricido enciklopedija“, į ją įtraukti „visi bent kiek reikšmingi į autoriaus akiratį pakliuvę literatūricido atvejai“. Aprašydamas „enciklopedijos“ suicido atvejus, autorius vadovaujasi savo kriterijais, tad „[s]traipsnių apimtis visai nebūtinai atitinka nusistovėjusią literatūrinę enciklopedinę hierarchiją. Priešingai, chrestomatinės, kiekvienam skaitytojui pažįstamos istorijos gali būti išdėstytos trumpiau, negu kokio nors ne itin žinomo rašytojo mirties aplinkybės…“

„Rašytojas ir savižudybė“ neabejotinai vienas įsimintiniausių šiais metais lietuvių kalba pasirodžiusių knygų vertimų. Lengva ranka, su gera sauja humoro parašytą knygą privalo perskaityti visi Mūzų apsėsti, nerandantys ar su jais gyvenantys asmenys.