šaškės
žaisdami šaškėmis, visada valgydavome triušį.
arba:
valgydami triušį, visada žaisdavome šaškėmis.
tiksliau:
mama ir tėvas virtuvėje, ant stalo, išsidėlioja vakarais šaškes ir valgo triušį.
ne:
valgo ir žaidžia, nepastebi, kad triušio nebėr.
aš tik renku šaškes ir padavinėju,
surenku kauliukus,
bandydama nuspėti:
kuris iš jų
kada
pasidavinėja?
porcelianas
(ten gyvens slibinai
už mergaičių švelnių nugarų
joms sapnuojant
žaislinį Edeną:
tam parduotam name
vos pašvietus mėnuliui
aksiniuos rėmeliuos spindės
sekcijos kriptoj nedūžtantis
mūsų dantų porcelianas)
metinės
vieni iš kitų išsineria pirštai;
jei tik yra pakankamai erdvės,
jis numeta ranką virš galvos,-
tuomet sunku nustatyti,
ar tikrai buvo laikytas ginklas, kas
buvo žudikas, kokia
jo minties trajektorija.
po mirties dar metus
kūnas juda –
ruoniai
tūkstančiai gintarų danguje,
tūkstančiai šviečia iš jūros;
ruonis pūškuoja virš manęs,
ruonė pūškuoja virš ruonio.
banga ir atoslūgis yra teisingas alsavimas:
rūdijančios laivo liekanos – sumaltam smėly.
gyvatė
vis labiau susitraukiu:
pakabinusi žvilgančią odą,
slenkuos, kur tamsiau,
sėduos kampuos, paskutinėse eilėse,
nugulu kartu su dulkėmis už paveikslų rėmelių,
kad galėčiau stebėti
įeinančius ir išeinančius
ir iš lėto užuosti
jų nuovargį –
karantininis
du metrai
į keturias puses
ir gilyn –
atstumas saugus.
operacinė
saulė nustelbia ekranų šviesą, įsitaiso danguj ir iš aukšto stebi:
vos prasimerkę rytas, vaikai ir senukai beigi kiti gyviai
išropoja laukan, juos dabar sunku suturėti nesišypsančius ir nekapstančius žemės,-
užsisvajojusiomis rainelėmis, murkia lyg katinai
jų pirštai
daiktai išgarina susikaupusią drėgmę, traukusią juos žemyn
į Hado sodus, ištiesina molekulių odeles ir žėri,
mesdami šešėlius ant vabalų ir spalvotų ilgėjančių žolių siluetų,
ir toliau apsimesdami negyvais ir baisiai netikusiais,
kad turėtų ramybę
ir taip norisi nusimesti
tvarkaraščius ir pavedimus beigi privalomuosius kalbėjimus,
iš akies išsigramdyti įsisenėjusį raumens trūkčiojimą,
pasitiesti išblukusius kilimus saulės operacinėje
ir nusižiovauti
pavasaris 2020
jei nejustume baimės,
būtų Velykos kaip visad:
su persivalgymu ir kiaušinių ridenimais –
(kaip galėdavom taip užsimiršti?)
prisikėlusieji iš lovų
už iliuminatorių iš lėto svajoja,
kaip grįžę išsivalys langus;
krokai nuskendusiųjų darželiuos
apsimeta Mergelės Marijos lelijomis,
žydi aštria Žemės gelmių ugnimi,-
sraigės savo kriauklelėse
prisisodina gėlių:
pelargonijų ir mandrų vijoklių
pomidorų ir morkų
visžalių picea abies:
pagal seną paprotį
paskutiniam saulės spinduliui užakus
jomis iš kriauklelių nubarsto takus –
ir vėl sapnavau tėvą
ir vėl sapnavau tėvą:
aplinkui duobę palinkę jo sūnūs
neprileido manęs: netyčia.
lipau ant kaimynų antkapių, kad pamatyčiau:
juodais plastiko maišais išklota duobė,
sidabru nupurkštas karstas
visai kaip ilgai nekirpti jo plaukai
(pamenu)
ir motina
su veliumu, besiplaikstančiu virš jo:
atidaryk atidaryk tą dangtuką:
pro veliumo rūką
viršutinė pusė tėvo
languotu jaunystės švarku
gyva
apsikabina mamą ir pabučiuoja;
kojos skyrium
visai nejudrios
kaip sūnūs aplinkui,
kaip triušis šalia jo galvos,
tamsios kaip tas kailiukas, kurį rado kasinėdami archeologai
Daugiau straipsnių
JUOZAS ŠIKŠNELIS
Atvirumas – tai spąstai
Diana Paklonskaitė