2024-11-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Rima Juškūnė. Eilėraščiai


šaškės

žaisdami šaškėmis, visada valgydavome triušį.

arba:

valgydami triušį, visada žaisdavome šaškėmis.

tiksliau:

mama ir tėvas virtuvėje, ant stalo, išsidėlioja vakarais šaškes ir valgo triušį.

ne:

valgo ir žaidžia, nepastebi, kad triušio nebėr.


aš tik renku šaškes ir padavinėju,

surenku kauliukus,

bandydama nuspėti:

kuris iš jų

kada

pasidavinėja?

porcelianas

(ten gyvens slibinai

už mergaičių švelnių nugarų

joms sapnuojant

žaislinį Edeną:


tam parduotam name

vos pašvietus mėnuliui

aksiniuos rėmeliuos spindės

sekcijos kriptoj nedūžtantis

mūsų dantų porcelianas)

metinės

vieni iš kitų išsineria pirštai;

jei tik yra pakankamai erdvės,

jis numeta ranką virš galvos,-

tuomet sunku nustatyti,

ar tikrai buvo laikytas ginklas, kas

buvo žudikas, kokia

jo minties trajektorija.


po mirties dar metus

kūnas juda –

ruoniai

tūkstančiai gintarų danguje,

tūkstančiai šviečia iš jūros;

ruonis pūškuoja virš manęs,

ruonė pūškuoja virš ruonio.


banga ir atoslūgis yra teisingas alsavimas:

rūdijančios laivo liekanos – sumaltam smėly.

gyvatė

vis labiau susitraukiu:

pakabinusi žvilgančią odą,

slenkuos, kur tamsiau,

sėduos kampuos, paskutinėse eilėse,

nugulu kartu su dulkėmis už paveikslų rėmelių,

kad galėčiau stebėti

įeinančius ir išeinančius

ir iš lėto užuosti

jų nuovargį –

karantininis

du metrai

į keturias puses

ir gilyn –

atstumas saugus.

operacinė

saulė nustelbia ekranų šviesą, įsitaiso danguj ir iš aukšto stebi:

vos prasimerkę rytas, vaikai ir senukai beigi kiti gyviai

išropoja laukan, juos dabar sunku suturėti nesišypsančius ir nekapstančius žemės,-

užsisvajojusiomis rainelėmis, murkia lyg katinai

jų pirštai


daiktai išgarina susikaupusią drėgmę, traukusią juos žemyn

į Hado sodus, ištiesina molekulių odeles ir žėri,

mesdami šešėlius ant vabalų ir spalvotų ilgėjančių žolių siluetų,

ir toliau apsimesdami negyvais ir baisiai netikusiais,

kad turėtų ramybę


ir taip norisi nusimesti

tvarkaraščius ir pavedimus beigi privalomuosius kalbėjimus,

iš akies išsigramdyti įsisenėjusį raumens trūkčiojimą,

pasitiesti išblukusius kilimus saulės operacinėje

ir nusižiovauti

pavasaris 2020

jei nejustume baimės,

būtų Velykos kaip visad:

su persivalgymu ir kiaušinių ridenimais –

(kaip galėdavom taip užsimiršti?)

prisikėlusieji iš lovų

už iliuminatorių iš lėto svajoja,

kaip grįžę išsivalys langus;

krokai nuskendusiųjų darželiuos

apsimeta Mergelės Marijos lelijomis,

žydi aštria Žemės gelmių ugnimi,-


sraigės savo kriauklelėse

prisisodina gėlių:

pelargonijų ir mandrų vijoklių

pomidorų ir morkų

visžalių picea abies:

pagal seną paprotį

paskutiniam saulės spinduliui užakus

jomis iš kriauklelių nubarsto takus –

ir vėl sapnavau tėvą

ir vėl sapnavau tėvą:

aplinkui duobę palinkę jo sūnūs

neprileido manęs: netyčia.


lipau ant kaimynų antkapių, kad pamatyčiau:

juodais plastiko maišais išklota duobė,

sidabru nupurkštas karstas

visai kaip ilgai nekirpti jo plaukai

(pamenu)

ir motina

su veliumu, besiplaikstančiu virš jo:

atidaryk atidaryk tą dangtuką:


pro veliumo rūką

viršutinė pusė tėvo

languotu jaunystės švarku

gyva

apsikabina mamą ir pabučiuoja;


kojos skyrium

visai nejudrios

kaip sūnūs aplinkui,

kaip triušis šalia jo galvos,

tamsios kaip tas kailiukas, kurį rado kasinėdami archeologai