Gasparas ALEKSA      

     ŠPIŽINIS PUODAS

                                                                                  Novelė

                      Krikšto motina pradėjo keistai elgtis. Iš pradžių buvo įdomu. Net juokinga. Labai. Jos kūnas jau visiškai sunykęs, praradęs moteriškumą, o ji – tarytum kokia elitinė keistuolė – taikosi kuo įmantriau apsirengti ir be perstojo kartoja: „Šia ryts. Šia vakars. Šia pavasaris. Šia vasara. Šia ruduo. Šia žiema…“ Apie ką bepasakotų, būtinai prisimins šią savo maldelę.

                      O dar sapnas, persekiojantis krikštamotę!

                      „Ir vėl mačiau tuos plikagalvius… Jie naktimis dvarlaukyje, ten, už mūsų žemės, prie miško, užkasa dar gyvus žmones. Tie žmonės tokie kumščio dydžio. Spardosi, rėkia… Negaliu prisiminti jų vardų, nors visi pažįstami, – dūsaudama šnabždėdavo. – Kaimiečiai taip bulves sodina. O jie… žmones! Kaip bulviukus – gyvus į žemę!“

                      Prisiminiau tas šnekas, pasiryžęs susirasti sklypą, kurį krikštamotė po mirties testamentu paliko man. Tai buvo jos vyro tėvų žemė.

                      Kai atvažiavau, miestelis skendėjo rūke. Už piliakalnio rūkas buvo dar tirštesnis. Ilgokai blaškiausi ieškodamas Kopustinskienės vienkiemio. Ši moteris žadėjo padėti, juk neturėjau menko supratimo, kur ieškoti palikimo. Krikštamotės uošvijoje nė sykio nebuvau buvęs.

Palikęs automobilį prie plento, siauru takeliu palei bevardį upelį kilau aukštyn. Pagaliau išvydau namą, kurio languose blykčiojo šviesa. Langai buvo užkalti polietileno plėvele, bet durys naujos, lakuotos. Pasibeldžiau. Viduje garsiai ulbavo televizorius. Pasibeldžiau stipriau. Durų niekas neatidarė.

                      Toliau kopiau į statų ir slidų kalną. Į kelnių klešnes kibo nušalnojusių gervuogių stagarai, varnalėšų kibiai. Pradėjau gailėtis, kad čia atvažiavau.

                      Krikštatėviai vaikų neturėjo. Mane į bažnyčią jie nunešė iš gailesčio. Aš buvau mergos vaikas. O mergos vaikui kas norės į krikštatėvius eiti?

                      Kai krikštamotė liko viena, aplankydavau gana dažnai. Atgal į Kauną niekados neišleisdavo tuščiomis rankomis – įdėdavo lašinių, kiaušinių, ko beturėjusi.

                      Krikštamotės kambarėlyje ant stalo priešais langą visada gulėdavo senas, apšiuręs mišiolėlis „Gyvoji duona“ ir kalendorius. Po šventų Kalėdų kalendorėlyje dažnai užlenkdavo lapelį, pasižymėdama, kada diena pailgės bent penkiolika minučių. Vis dar gyveno rytdiena.

Kai išvykau į Norvegiją namų dažyti, našlė atsidūrė slaugos ligoninėje. Kaimynai išvežė, nes pradėjo pasiklysti laukuose ir nebepažinti žmonių. Nakvodavo kartais malkinėje, kartais daržinėje. Peršalo. Sugriebė plaučių uždegimas…

                      Po pusmečio, kai grįžau iš darbų, nebeatpažino – žiūrėjo tuščiu žvilgsniu, lyg pirmąsyk matydama.

                      Kiti ligoniai ją vadino Bulvike. Pykau už tokią pravardę, bet nieko negalėjau pakeisti. Juk krikštamotė be perstojo kartodavo: „Bulvikių… Duokit bulvikių…“ Slaugytojoms atrodė, kad senoji šūkauja iš nepasotinamo alkio. Vėliau suprato: ne apetitas kaltas. Bulvikių mano krikšto mama reikalaudavo net ir tuomet, kai prispirdavo šlapintis…

                      Ją pradėjo rišti prie lovos. Rankšluosčiais nukryžiuodavo kaip šventą Andriejų.

Ar begali būti klaikesnis gyvenimas?

                      Priėjau dar vieną vienkiemį. Kieme lakstė trys palaidi sprindžio didumo šunys. Kol artėjau prie trobos, joks žmogus nepasirodė. Drąsiai žengiau prie durų. Aršieji šuneliai, supratę, kad mano ryžto neįveiks, išsilakstė kas sau. Beldžiau ir klebenau durų rankeną kokį pusvalandį.

Neapsikentęs pradėjau eiti aplinkui trobą ir žvalgytis pro langus. Trobos viduje pamačiau moterį, kuri apžiūrinėjo mane iš tolo. Matyt, bijojo prieiti prie lango, uždengto palaike užuolaida.

Galiausiai numojau ranka. Buvau beeinąs į kitą vienkiemį, dunksantį tolumoje.

                      – Gal jūs – tas paveldėtojas? – riktelėjo iš nugaros moteris. – Kai paėjot toliau, tai pradariau duris. Jeigu koks banditas, spėsiu užsitrenkti…

                      – Ačiū, – atsisukau. – Aš tikrai dėl žemės.

                      – Nelabai kas ir telikę, – įsidrąsino Kopustinskienė. – Kiemo per du delnus ir šipšu apžėlęs raistas. Kai pradėjo žemę grąžinti, jūsų giminės nekvaršino sau galvos… Tai geresnį dirvoną išsidalino gudresnieji.

                      Praėję krūmokšnius mudu pradėjome ieškoti riboženklių. Pasirodo, tik gilus griovys, apaugęs alksniais ir ievomis, man tepriklauso. Kitoje revo pusėje driekėsi nedidelis plotelis, kuriame dar buvo galima įžiūrėti pastatų pamatus, tirštai apžėlusius dilgynėmis ir varnalėšomis.

Kažkada čia būta vienkiemio, prigludusio prie šlaito. Bevaikščiodamas tarp pamatų griaučių radau seną špižinį puodą.

                      – Puodo tai neimkit, – patarė Kopustinskienė, – nelaimę prišauks.

                      – Man dabar brangus kiekvienas niekniekis, – suniurzgėjau nepatenkintas. – Pajėgčiau, pamatų akmenis susirinkčiau.

                      – Jūs nieko nežinot? – nustebo moteriškė.

                      – Ką privalėčiau žinoti?

                      – Mūsų žmonės pro šią vietą net praeiti bijo. Tie, kurie gerąją žemės dalį pasisavino, irgi nuo bėdų neišsivaduoja. Nieko nesate girdėjęs? Vienų sūnus su traktoriumi apsivertė ir žuvo, kitus, kurie namus malkoms nusigriovė, gaisrai persekioja…

                      Kopustinskienė persižegnojo ir paragino:

                      – Padėkit puodą, iš kur paėmėt, ir eikim iš čia greičiau.

                      Kad krikštatėvis kalėjo sovietų konclageriuose, kad prarado sveikatą anglies kasyklose, žinojau. O daugiau nebuvau girdėjęs nieko.

                      Vis dėlto, žirgliodamas paskui Kopustinskienę, nepaleidau špižinio puodo iš rankų. Dar kartą skersomis akimis žvilgtelėjusi į mano relikviją, moteris pasakė:

                      – Brangusis, tiktai, labai prašau, per mano gyvenimą su šituo puodu neikite, pasukite pakrūmėmis, savo žeme.

                      – Nieko nesuprantu, – sustojau prie riboženklio.

                      Paėjusi kokius penkis metrus nuo manęs į šoną, Kopustinskienė papasakojo istoriją, kurią krikštamotė nutylėjo. Viena iš penkių krikštatėvio seserų buvo susižadėjusi su jaunuoliu, tačiau paskutinę akimirką atstūmė jį, pabėgo, kaip žmonės sako, tiesiai nuo altoriaus…

Vaikinas dar tą patį vakarą atėjo pas išrinktąją, maldavo sugrįžti, bet mergina, net ir tėvų raginama, nesutiko. Tada apviltasis išsitraukė ginklą ir sušaudė visus – sužadėtinę, jos tėvus, visas seseris. Gyvas liko tik mano krikštatėvis, vikrus paaugliukas. Jis spėjo iššokti pro langą.

Apviltas jaunikis apsižiojo ginklo vamzdį ir gyvenimą baigė šalia savo mylimosios.

                      Liūdnas kiūtinau link automobilio. Svarsčiau, kur dėti nelemtąjį puodą, o širdis blaškėsi galugerklyje. Jaučiausi, pats nežinau dėl ko, kaltas.

                      Jau temo, pradėjo lyti. Slidinėjau nuo kalno, pargriuvau, puodas išsprūdo iš rankų ir nudardėjo žemyn. Į tamsą… Į nebūtį…

                      Gulėjau ant nugaros, pro drabužius į mane smelkėsi žemės drėgmė. Kaltė, lyg artėjanti nepatirta grėsmė, apglėbė mane, dusino ir smaugė.

                      Juk krikštamotė galvojo apie mane, laikė savu, testamentą parašė dar būdama pilno proto… O aš net jos mirties valandą nesugebėjau būti šalia. Taip, atvažiuodavau, paguosdavau, bet sunkiausioje bėdoje palikau vieną…

                      Prisiminiau kaimyną, kuris paklausė, kodėl palieku artimą žmogų mirtininkų ligoninėje.

Ką aš jam atsakiau tada? Kad man reikia „didelių pinigų“, o krikštamotės turtai beverčiai?

Sulijęs, purvinas ir susigraužęs pagaliau pasiekiau plentą. Užvedžiau automobilį.

Krikštamotės namuose, apleistuose ir niekam nereikalinguose, visą naktį negalėjau užmigti.

Pirmą sykį – po trisdešimties metų pertraukos – prisiminiau pasimelsti. Meldžiausi kaip mokėjau, bet nuoširdžiai. Kaip vaikas.

Veliuona

Nuotrauka V. Kazielos