2021-09-27

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Greitojo vartojimo kultūra



Rugilė JUODALKSNĖ

Senovės romėnai turėjo tokį vartų, durų, pradžios ir pabaigos dievą Janą, kuris buvo vaizduojamas su dviem veidais, o kai kur – ir su keturiais. Daugiaveidžiai dievai žinomi ir kitose pagoniškosiose religijose. Prisiminiau daugiaveidžius dievus, nes artėjančios Pasaulinės kultūros dienos fone mąstant apie kultūrą, ji man irgi regisi daugiaveidė. Kodėl? Ne tiek dėl sąvokos daugiareikšmiškumo, kiek dėl to, kiek mes skirtingų dalykų sugebam paslėpti po žodžiu kultūra.

Kultūra – mūsų intelektualinio ir vertybinio gyvenimo atspindys, o drauge – ir to gyvenimo, skirtingų jo krypčių kūrėja. Paradoksalu, tačiau kultūra, bent pas mus, stipri tada, kai ją reikia nuo kažko ginti. Tą puikiai įrodė metai, kai buvome pavaldūs carinei Rusijai, šią tiesą užantspaudavo sovietmetis. Kai griovė, plėšė, bruko svetimą, tada nei ugnies, nei mirties nebijojome. Kūryba, kultūra buvo būdas priešintis. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šiandien mūsų kultūra kažkuo menkesnė. Tik jos veidas jau kitoks – šiandien tai yra labiau saviraiškos būdas, o kultūrinio palikimo kūrėjais gali tapti kas tik užsinori. Ir tai, žinoma, gerai, visi turi teisę į saviraišką. Tik galbūt kai kurie saviraiškos vaisiai turėtų likti asmeniniuose archyvuose, o ne nenuslūgstančia banga plūsti į knygynus, bibliotekas, muziejus, televizijos ekranus, spaudą?..

Dalis šiandienos kultūros kūrinių man primena greitąjį maistą: nusiperkam, suvartojam ir pamirštam. Tą akimirką galbūt būna skanu, bet pakartoti nesinorėtų. Šiai kategorijai ypač priskirčiau lietuvišką kiną. Atmetus keletą išties talentingų, turinčių ką pasakyti kūrėjų, lietuviško kino rinka perpildyta vienadieniais ir vienodais reginiais.

Pasigilinkime – ką mums siūlo lietuviškas kinas? Vulgarumą, šiurkštumą, primityvų humorą. Kažkada teko lankytis juodojo humoro komedija vadinamame filme „Gautas iškvietimas 3“. Šiurkštesni pokštai manęs neglumina, juodasis humoras man patinka, visgi matau, ant kokių juokelių pastatytas šis filmas. Nors buvo ir šmaikščių scenų, pagrindą sudaro nuvalkioti pokštai apie lytis, rases ir tautybes. Tokiais pat juokeliais vilioja ir kiti populiariais tampantys lietuviški filmai: „O ne, o taip“, „Kunigo naudą velniai gaudo“, „Tarp mūsų, berniukų“, „Nepatyręs“ ir panašūs. Panašų turinį pateikia ir daugiausiai žiūrovų sulaukiantys spektakliai, lyderis čia – „Domino“ teatras. Kartą lankiausi jų spektaklyje: dviejų valandų trukmės reginyje ištvėriau kiek mažiau nei valandą – paskelbus pertrauką pabėgau. Tą valandą scenoje buvę personažai bandė kovoti su seksualiniu potraukiu priešingai lyčiai ir išsirenginėjo. Ir tokiu atveju galėjo būti juokinga, tačiau viskas pateikta banaliai, lėkštai, apipinta klišėmis. Tokia pati situacija ir televizijoje.

Tai, iš ko juokiamės, itin gerai mus charakterizuoja. O prajuokina mus pokštai, į kuriuos nereikia gilintis, nereikia išmanyti kontekstų, kad suprastum. Kuo primityviau ir vulgariau – tuo garsiau žmonės juoksis. Įdomu, ar šiandieninė kultūros produkcija suformavo tokį mūsų humoro jausmą, ar mes diktavom, kokios kultūros mums reikia, o pataikūnė rinka kūrėjus pakeitė pardavėjais?

Man regis, tai, ką šiandien vadiname kultūra, iš tiesų ja tik apsimeta. Aukšto lygio kultūra turėtų formuoti vertybines nuostatas, kurti tvirtą, sąmoningą, kritišką asmenybę. Anksčiau tokie ir buvo jos tikslai. Svarbiausias kriterijus kultūrai šiandien – gebėjimas parsiduoti. Dalis kultūros mus žaloja, žudo mūsų sugebėjimus atpažinti ir vertinti. Jautrumas, kritiškas žvilgsnis nebėra vertybė. Gal kaip tik dėl to, dėl mūsų atbukimo, ir prasidėjo greitojo vartojimo kultūros era?

Baisu yra štai kas: prie skonio stipriklių ir pakaitalų priprantama, ir greitai. Mūsų kultūrai keliami reikalavimai jau rodo menką kultūros ir moralės lygį, menką išsilavinimą, tolerancijos stoką. Kas mūsų laukia? Istorija rodo, kad viskas vyksta ciklais, viskas, kas buvo svarbu, madinga, gerbtina, po kurio laiko sugrįžta. Taigi tikriausiai ir mes laikui bėgant persisotinsime kultūros pakaitalais. O vis dėlto baisu: ar nesugadinsim savo skonio nepataisomai?