Toliau publikuojame Sakartvelo poetų eilėraščius, kuriuos iš kartvelų (gruzinų) kalbos į rusų kalbą išvertė Nana Devidze, o iš rusų į lietuvių kalbą – Regina Katinaitė-Lumpickienė. Šie poetai – tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ („…ir saulas diementas žėruos…“ A. Miškinis) dalyviai.
Nana Kelekhidze
***
Nieko kito nesugalvojau,
Kaip užsisklęsti savyje.
Išsigelbėjimo iliuzija: nubusti po šiltu pledu.
Mieste triukšmauja lietūs.
Mieste kuriama laimė.
Su dušimtąja betono miltelių marke
Viskas galima:
Ekologinė katastrofa galvoje,
Atšilimai, užtroškimai, potvyniai,
Rytinis laiškas su keistu „Aš myliu tave“ –
Kaip nematoma korpusų griūtis,
Kaip atgaila už gyvenimą, kaip pabėgimas.
Ilga įtempta triukšmo magistralė,
Aukštos įtampos laidų blykčiojimai,
Tarsi mirusių jausmų degustacija,
Tarsi privalomas seno himno išklausymas.
Nieko kito nepajėgiau sugalvoti būties iliuzijai:
Antioksidantai plius rytinė kava be cukraus
Ir juodojo šokolado lengvas kartumas ant lūpų.
***
Koks gyvenimas žemėje atitenka,
Tokį ir reikia išgerti –
Be pyragėlių su cukrumi ir medumi,
Be šilumos ir malonumo.
Tarsi ledą, rėžiantį dantis.
Suspaustas į kumštį
Kartais jis išsilies ant žemės,
Kartais tarp pirštų praslys,
Kai malšinsi troškulį.
Ir užspringsi daug kartų.
Išgąsdins tave,
Privers žiūrėti į dangų.
Kiek įsileisi į širdį,
Tiek ir gyvenimo turėsi išgerti.
Dažnai net lūpų nesuvilgysi.
O vienąkart nužudys būtent tas lašas,
Kuris nenukrito ant žemės, bet papuolė į kvėpavimo takus.
***
Į žmogų,
Tarsi į vandenį, reikia įbristi.
Tik iki kelių.
Tik atsargiai.
Paskui stovėti ir ramiai laukti:
Ar išdžius.
Ar iškart nueis iki širdies.
Žmoguje,
Kaip vandeny, reikia sustoti.
Tik prie kranto.
Tik kantriai –
Be papildomo žingsnio.
Nepasiduoti gundymui siekti daugiau.
Ar pajaus,
Kaip išberia spuogeliais tavo sušalusią odą –
Pakils ir pats pridengs tave.
Tu tik į jį palengva įeiki –
O potvynis pats tave susiras.
***
Ak, žmonės,
Kokie jūs laimingi.
Mano užmirštieji.
Ir mano paliktieji.
Mane užmiršę.
Ir palikę mane.
Tiek to jus visus,
Lyg nieko nebuvę, rytais išeinate į balkoną
Ir ramiai alsuojate,
Tarsi visi likot gyvi,
Tarsi niekas nenumirė.
Neabejojantys ir neįtarinėjantys,
Viskuo įsitikinę ir nugalėję kliūtis,
Sugniaužtam delne pasverkite savo didybę,
Iškrakmolintą, baltesnę už balčiausiąjį sniegą,
Ir pasivaikščiokite ryto gatve.
Argi kas pagalvos, kad jį užmiršote.
Argi kas atsimins, kad kelias ilgas –
Begalinis – kaip sapnas.
Gogel-mogel išplaktą putą priglauskit prie lūpų,
Lėtai nulaižykit geltoną saldumą.
Ir iki galo pajusit paskutiniojo atleidimo skonį.
Iš gerklės į širdį nutekėjusį kruviną klampį
Įsivaizduokite kaip atvejį,
Kai gatvėje invalido vežimėlio ratai
Pervažiavo man gerklę,
Kai gulėjau aš ant dulkėto grindinio ir mąsčiau:
Tiek jau to, eikit nuo manęs jūs visi, negalintys jausti.
***
Gyvenimo nepriversi tave mylėti.
Ir žmogaus nepriversi.
Gali įkišti kur nors savo galvą
Kaip kokį nieko nevertą, nereikalingą daiktą.
Kartas nuo karto ranka paliesti.
Paglostyti, pamyluoti.
Pažadėti, kad viskas bus gerai.
Tai ir iš gerklės išaugusi sausa žolė,
Ir baidyklė, ir voratinkliai.
Ir surūdijusios vinys, ir medžio drožlės.
Viskas bus gerai iki tol, kol esi –
Užpildytas nežinia kuo,
Juk visur tuštuma –
Galva atskirai ir tu nuo jos atskirta.
Sėdi tyliai.
Ten, kur kartą buvo galva – kaip kastuvais rankomis prisidengi,
Nė karto nepaglostė taip stipriai,
Išplaukei iš savo širdies gelmių –
Galbūt galėjai išgelbėti galvą
Nuo nugarą atgręžusio nepažįstamojo –
Nuo gyvenimo, kuris net prievarta nepamilo tavęs.
Soso Meshveliani
Badas
Mano drauge, aš labai išalkau.
Ar žinai, koks nuostabus šis jausmas?
Ar žinai, koks laimingas šis alkis?
Netgi pirštų galiukais jauti duonos skonį
Rausdamasis kuprinėje
Po milžiniška liepa.
Iš pradžių apsišlakstai vandeniu,
Iš burnos išsiskalauji dulkes,
Paskui iškrapštai duonoje įsitaisiusias skruzdes,
Išsitrauki sūrio gabalėlį, įvyniotą į skiautę,
Ir...
Ar žinai, koks nuostabus šis jausmas?
Ar žinai, koks laimingas šis alkis?
Percepcija
Prieš užmigdamas galvoju apie Šagalą ir susapnuoju ožką
Su neapsakomai išraiškingomis akimis,
Ir dar tik skleidžiančius pumpurus lazdyno krūmus,
Kurių šakeles graužia ožka.
Žmonės krauna mėšlą į vežimą,
O vištos jį lesa,
Jaučiu viso to kvapą ir skonį,
Ir šis sapnas daug tikresnis
Už manąją kasdienybę.
Aš tai suprasiu rytoj,
Kai mane prižadins lifto garsai
Arba žadintuvas mobiliajam telefone,
Kur gieda gaidys,
Arba kepto banano kvapas
Ir žingsniai mano bolivietės namų darbininkės.
Jau išmušė šventyklos laikrodis,
Laikas, palinkėkite man geros dienos,
Išeinu.
Adagio
Kol sprogs išbrinkęs riešuto kevalas,
Kol sraigė perlips apsamanojusią tvorą,
Paeiliui mirksėki akimis,
Kad netyčia ko nors nepraleistum.
Kol vištos darže nesules mėšlo,
Ir vis dar mirguliuos lietaus vanduo jaučio pėdoje –
Stovėk kaip Munkas ant Munko kalvos
Su beprasme išraiška veide,
Tarsi nesuprastum,
Nesupranti –
Ar tyčia nenori suprasti.
Kaip paprasta: „Gyvenimo troškulys, mirties baimė“
Ir tai, ką daug geriau už tave žinojo Richteris,
Bitės dūzgimas iš kažkokio
adagio.
Ūsuotų, strykuotų, džeržgiančių vabalų buki garsai.
„Tik dievo žodis retesnis ir aštresnis už dviašmenį kardą“,
Kas mane įtikins, nejaugi jie geriau supranta už mane...
Išsitiesė, sudejavo ir nusipurtė padurkus
Mano motina
Stovėdama
Ką tik apsėtam darže.
***
Kaip švelniai krinta kriaušė
Ant tylios žolės,
Lengvas šnaresys išgąsdina
Viščiukus, susispietusius raudonam kupste
Po aukšta dilgėle.
Vėjas atitrūksta nuo miško vėsos.
Po juodojo šilkmedžio krūmais, aplipusiais skruzdėmis,
Šen bei ten saldžios rašalo spalvos dėmės,
Nes kiemo vištos
Jau sulesė uogas.
Kur esi šiuo metu,
Į kurią pusę man žiūrėti?
Ar ten,
Kur traukia erzeliuojantis pelikanų būrys,
Trokšdamas su vėjo gūsiu aplenkti saulėlydį.
Pernelyg mandagus atsakymas
„Ką tai reiškia, šitiek lūšnų ir moliūgo žiedų“
(Iš anonimo komentaro)
Pražiūrėjau kopūstų žydėjimą
Ir sulytą petražolių sodą,
Ant kuolo nutūpusį laumžirgį.
(Ar tai jau sakiau?)
Tiek to! Juokauju!
Palikime lūšną,
Aš nutylėsiu, kaip myliu moliūgo žiedus,
Ir nieko nesakysiu apie apsunkusias nuo piktžolių kelnes,
Net necyptelsiu ir...
Aš parašysiu apie tą patį, kaip jūs – apie baimę,
Apie tą baimę, mirties baimę,
Kuri kaip aklas ciklopas klajoja naktinėmis gatvėmis,
Gula šešėliais pritilusio miesto užkampiuos
Ir uosto kely pasitaikiusius pastatus
Nesusigaudydama tarp akliesiems nepritaikytų takelių,
Nei tarp beprasmių šviesoforų garsų.
„Man baisu,
Kai žvelgiu į mirštančiojo akis“ –
Pasakė Frederiko.
Apie ką kalbame, juk tai toji baimė,
Kuri kaip kambarinis kaktusas,
Duria net sapne.
Koks madrigalas, preliudija, romansas!
Jau pasibaigė viskas, apgailestauju, bet
Atsisveikinau su vaiduokliais, išnyko, baigėsi,
Išsilaisvinau nuo visko,
Sėdžiu ir gurkšnoju
Šiltą aitroką ožkos pieną.
Daugiau straipsnių
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys
JUOZAS ŠIKŠNELIS