Lengva nebus

Kam ir kodėl reikėjo šios svetainės? Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą. Nemėgstu inkščiančių ir besiskundžiančių: „Neturiu galimybės publikuoti savo kūrybos, knygas leisti brangu, mano knygų niekas neremia.“ Tokio žmogaus visada norisi paklausti: o ką tu pats padarei, kad taip nebūtų? Gal vietoj amžinų skundų pabandyk kažką padaryti, kad būtų geriau ir pigiau? O dėl rėmimo… Neturiu didelių iliuzijų, kad ši svetainė bus kada nors remiama. Mes ir patys dirbsime be jokio užmokesčio, iš savo kišenės mokėdami net už svetainės išlaikymą. Ieškosime autorių, kurie sutiks publikuoti savo kūrybą ir už tai negauti autorinio atlyginimo. Metų pabaigoje Kultūros taryba paskelbė, kurių knygų leidyba bus finansuojama ir kurių ne. Labiausiai gaila, kad už brūkšnio liko talentingo šiuolaikinio poeto Tomo Vyšniausko poezijos knyga „Invazinės rūšys“. Ją nuo finansuotų knygų skyrė dvi šimtosios balo… Liutauras Degėsys, sužinojęs, kad nebus remiama jo romano „Lengva nebus“ leidyba, išsiliejo savo facebook paskyroje: „Velniop kultūros tarybą ir jos ekspertus… jau septintos iš eilės mano knygos nusprendė neremti… ką darysi – yra pasaulyje: paremtos ir neparemtos knygos… jau turiu neparemtų knygų biblioteką…“ Iš tikrųjų, jei renkiesi rašytojo kelią – lengva nebus. Norėsi išleisti tai, ką parašei – turėsi vaikščioti su ištiestu delnu. Pas ką? Pas verslininkus. O ten atsakymas paprastas: mes remiame krepšinį! Krepšinis, žinoma, gerai, bet…
Neseniai Seime virė kova. Buvo norima didesniu procentu apmokestinti autorinį atlyginimą. Atrodo, tuoj turėsime džiaugtis, kad neįvedė, pavyzdžiui, rašytojo mokesčio. Dabar apie šios svetainės ištakas. Prieš dešimt metų nusprendėme išleisti periferijose gyvenančių ir kuriančių
poetų bei užsienio lietuvių autorių poezijos almanachą „Atokios stotys“. Šiais metais išeis dešimtasis almanachas. Sunku patikėti, kad šis projektas tęsiamas kelių žmonių entuziazmo dėka. Kas metai įteikiama ir „Atokių stočių“ literatūrinė premija. Jos laureatais yra tapę: Robertas Keturakis, Vytautas Stulpinas, Sigitas Birgelis, Edmundas Janušaitis, Ieva Rudžianskaitė ir kiti. Kūrybą almanache skelbė emigracijoje gyvenantys
poetai: Lidija Šimkutė, Sigitas Birgelis, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Rima Juškūnė, Sniežana Ruseckienė, Agnė Žagrakalytė, Diana Paklonskaitė ir apie 100 Lietuvos periferijose gyvenančių poetų. Almanacho pristatymai vyko Utenoje, Kaune, Kelmėje, Telšiuose, Molėtuose, Švenčionyse, Kupiškyje, Druskininkuose. Nusprendėme nekurti jokios asociacijos ar kaip kitaip formalizuoti šios autorių grupės. Narystė vienoje ar kitoje organizacijoje nepadaro tavo kūrybos geresne. Apie „Atokias stotis“ reikia kalbėti ne kaip literatūrinę grupę, bet kaip apie lietuvių literatūros reiškinį. Beje, svetainė bus skirta ne tik poetams, bet ir prozininkams. Joje talpinsime recenzijas, fotografijos ir dailės kūrinius, vertimus, pjeses ir inscenizacijas. Laikui bėgant svetainė keisis – vieni dalykai atkris, kiti atsiras. Visa, kas yra gyva, turi keistis. Gyvenantis pakraščiuose autorius nebūtinai rašo prasčiau negu gyvenantis sostapilyje. Dideliame mieste daug triukšmo. Periferijoje rašantis žmogus gali labiau įsiklausyti į save ir kitus. Jis taip pat turi būti matomas ir girdimas. Mums nėra svarbių ir mažiau svarbių autorių. Tebūnie „Atokios stotys“ mūsų visų susitikimo vieta.

Vytautas Kaziela