2023-02-07

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Diana Paklonskaitė

Gimiau 1970 rugsėjo 3 dieną Kaune. 1993 baigiau Kauno aukštesniąją meno mokyklą. Daug metų praleidau Druskininkuose. Dabar gyvenu Airijoje. 2006 metais išėjo pirmoji poezijos knyga „Gilaus mėlynumo“. 2014 metais antroji „Lakštingalų Airijoj nėr“.

*** 

– byra smėlis tarp pirštų

ar sniegas ant pirštinės?

juodbėrio kaukolė, kregždžių lizdai

surūdijęs ratlankis…

kas dabar verda kmynų arbatą

aliuminiam puodelyje?

– niekas neverda, niekas

krosnies neįkuria ir puodelis

neplautas

– vartai smaragdinę akį

dar prie griovio prišalusią

nesimatėm keletą metų

tavo amžiuj – ir šimtmetį

– tai prisėsk ant kurmiarausio

aš tau išvirsiu arbatos

apie penktąjį metų laiką 

papasakosiu 

– iš ko puodelį nugvelbei?

kada virti išmokai?

ačiū

*** 

manęs čia niekas neras

besiskleidžiančio klevo pašonėje

manęs čia nieks neieškos

varva perlietos mintys iš nuobodaus

vazonėlio

manęs pavasaris sulauks

tykiai tykiai

su didžiule D.K knyga

ant kelių

o aš jo net nelaukiu

viskas kitaip bus šiais metais

man tik įdomu

ar varva drabni pinigėliai

į popierinį starbucks kavos puoduką

tam nabagėliui

kai manęs ten nėra

ar nors vienas praeivis

šypteli ir pasisveikina

palinki geros dienos

vai, ar nejuokinga sugniuždytam 

benamiui linksėti laimės

sugniaužytam parduotuvės čekiui

išmestam pavėjui

sušnirpštai nosinaitei

teisūs prisiekusieji to nesupras

įskilęs perpildytas vazonėlis

kapsi lašai į ištroškusį saulės asfaltą

chuliganai mėlynų valandų 

ir lemties

gal prasikals nors piktžolė –

irgi graži

*** 

lauki pražystančių irisų?

aštriais peiliukais

čiak čiak čiak

– – – – – – – – – 

čiak čiak čiak

lengviau nebūna

sunkiau nebūna

taip ir išmoksi

suprasti paukščių kalbą 

*** 

va šitaip, iš lėto, po truputuką

atstumiu pasaulį nuo savęs 

atsiriboju 

trokšdama nepaleist iš akių 

tos vienintelės

kregždės

žinau, tai kvaila

žinau, neteisinga

sugniaužti saujoj keletą gilių

sugniaužti saujoj keletą žmonių

kai pati vos prakvėpuoju

suspausta kumštyje

tokia mažutė

bandau išsilaisvinti, bėgti

bandau pritapti, šypsotis

linkčioti, atsakyti, pasidažyti

nesinervinti, nesiginčyti

pusryčiauti kartu su visais

neniurzgėti, kad šalta

kad medžiai iškirsti

kad fazaną numušė

ta kvailai išblizginta

raudona mašina 

va šitaip, iš lėto, po truputuką

apkabinu pasaulį

nors iš tikrųjų norėčiau

tik vieną žmogų

stoties perone

kai vairuotojas žvilgčioja, bet neskuba

uždaryti autobuso durų –

žino, vakarais nebūna spūsčių

į tašką B atvyks

pagal grafiką 

*** 

turiu dar laiko –

o mūsų sodininkas visai paseno:

jei apgenėja vieną gyvatvorės pusę

kita lieka apžėlusi 

nežinia, ar pats tą supranta

niekas jam pirštu nebaksnoja

o gal ir nepastebi

nei praradusių formą krūmų

nei senstančio mūsų sargo

tik beržai

jau praaugę kaminus

aistringai ošia pietvakarių vėją

sodininkas apie juos visai pamiršo

bet klausosi to grojimo

atsirėmęs į šluotą

– labas, sakau, kaip sekasi?

– graži diena, graži dienelė….

atsako kažkur pro mane

žvilgsnis balandiškai sulapojęs

akies kampučiu

sulos lašiukas rieda 

*** 

kvapnieji žirneliai, 

jūs man primenat

vienišą kapitoną

prie nusekusio 

ežero kranto

prie sukiužusio laivo

kurį jis vis lopo, ir lopo

ir lopo… 

barzdos nesikerpa

laiškų jau nerašo

namų nesapnuoja

vaikų neaplanko

bet kai lėtu žingsniu

išnyksta kalno žolynuose

su kuprine ant pečių

trupučiu sniego

ant pražilusių garbanų

delne sugniaužtu

National Geographic

iš sendaikčių turgaus –

pilkoji gervė – sargybinė

suplasnoja sparnais

ant akmeninio tilto

ir pakyla į dangų

karvės išplečia šnerves

ir mūkdamos 

seka iš paskos

o visas slėnis nušvinta

kvapniaisiais žirneliais

nušvinta – ir gana 

*** 

aš noriu būti tavo traukinys

prašau, pasirink mane

vietoj viskio taurelės

daug šalių su manim pamatysi

tuščiam vagone

patogiai įsitaisęs prie lango

dar nespėjus sušilti

patieksiu žalios arbatos

ant stalo

keletas knygų paskaitymui

stengiausi, kad patiktų:

šiek tiek apie meilę, bet daug

apie karą ir netektį:

Erich Maria Remarque

Ernest Hemingway

Sebastian Barry

lemputę pakeičiau vakar

kad būtų pakankamai šviesu

bet nespigintų į akis

ir galvos neskaudėtų

o ir atvaizdas ant stiklo

būtų malonus

juk nenori matyti

šviežių raukšlelių

nors senomis didžiuojiesi

lentynoje rasi laukinę

žąsies pūkų pagalvę

dar butelį vyno ir sūrio

kad gerai pailsėtum

o kai užmigsi

kad nesapnuotum košmarų

ir iš praeities nesugrįžtų

seniai pamirštas veidas

bėgiais dunksėsiu 

lengvai

             labai lengvai

ir nuvešiu toli toli…

į nepažįstamą miestą

kur gatvės turi šaknis 

bet namai be langų ir nėra

jokių atspind˛ių –

net geriančio žvirblio

lietaus balutėje – –

pasijutęs nejaukiai

vėl skubėsi į traukinį

paliesi kakta 

aprasojusį stiklą

ir jau nenorėsi išlipti

ir jau nenorėsi sugrįžti

namo 

be manęs

*** 

visai atsitiktinai

pasipurškiau kvepalais

ne is savo gyvenimo

visai atsitiktinai

aptikusi buteliuką

užgriozdinto stalčiaus

kamputyje, irdabar

šitoj kelionėj ant ratų

niekaip negaliu

pasikeisti suknelės

jeigu išdrįsčiau –

nusivilkčiau suknelę

ir keleiviams viliūkiškai

ja pamojuočiau

jeigu išdrįsčiau

ir tą kvepalų buteliuką

ant galinės sėdynės 

palikčiau, kitai

nepažįstamai moteriai 

***

toks apgavikiškai 

lengvas

Kęstučio Navako 

eilėraštis

prikala delną

prie raudono

arbatos puodelio

išeisiu ir aš

į naktį

bet pirkti ne batų

o Boulangerie bandelės

ten už prekystalio 

didmiesčio ragana

siūlo išsirinkti

pernykštį

prisilietimo kvapą

ten sėdintieji 

žalvariniais liežuviais

mala ir mala

atminties pupeles

kol visai užmirštu

kokios bandelės 

čia atėjau

ar batų

ir kas prikalė delną

prie raudono 

arbatos puodelio

*** 

senstu 

miestelio pakrašty 

su gyvulėliais

pasišneku dažniau 

nei su žmonėm

kad dar plunksnas turėčiau! 

garuojančioj ryto pelkėj

su antimis nardyčiau 

taip juokingai:

galva įsmeigta į vandenį

kojos ore tabaluoja

*** 

prie devynaukščio 

jau tiksi

rudens žadintuvai –

jurginų žiedai