Vytautas Račickas apie tabu ir normas paauglių literatūroje

Su Vytautu Račicku, vienu populiariausių vaikų bei paauglių knygų autorių Lietuvoje, kalbuosi apie rašymą, rašytojo uždavinius ir apie normas bei tabu paauglių literatūroje. Kalbino Rasa Milerytė.

Pirmas klausimas lai būna nerimtas ir neįpareigojantis. Kadangi atrašydamas į mano laišką su interviu prašymu užsiminėte, jog ką tik grįžote iš Turkijos, o aš tuo metu tik buvau baigusi skaityti jūsų knygą „Mano vaikystės ledai“, pasmalsausiu: kokie gi buvo tie jūsų vaikystės ledai ir ar yra tokių ar bent panašių Turkijoje?

Mudu su žmona labai mėgstame saulę. O jos Lietuvoje ne tiek daug. Todėl esant galimybei plasnojame į šiltuosius kraštus, kurie mano vaikystės svajonėse prilygo rojui.

Tokių ledų, kuriais smaližiaudavau vaikystėje, nėra. Nei Turkijoj, nei Amerikoje, nei Lietuvoj, nei kur kitur. Dabartiniai ledai saldūs, kvapnūs, bet, deja, ne tokie skanūs kaip tie, kuriuos pirkdavom už trylika kapeikų. Tiesą sakant, vaikystėje ir duona buvo skanesnė. Ir bulvių košė. Ir lašiniai.

Pirmoji jūsų knyga, „Kai mes mylėjom vienas kitą“, buvo skirta suaugusiam skaitytojui. Po jos pasirodymo praėjus dvejiems metams parašėte antrą, šįsyk jau vaikams. Tada vėl dveji metai tylos, o paskui knygos vaikams, banaliai tariant,  pasipylė kaip iš gausybės rago. Šiandien esate išleidęs apie penkiasdešimt knygų, suaugusiems tarp jų – daugiau nė vienos. Kodėl debiutavęs kaip suaugusiųjų rašytojas, vėliau rinkotės rašyti vaikams?

Ne, esu parašęs mažiau – apie trisdešimt. Jūs turbūt suskaičiavote ir pakartotinius leidimus. Kai rašiau pirmąją, vaikų literatūros dar nebuvau atradęs. 1977 metais atėjau dirbti į vaikų laikraštį – „Lietuvos pionierių“. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Šioje, o vėliau „Genio“ redakcijoje, man regis, ir išėjau savotiškus vaikų rašytojo kursus. Mane labai skatino ir palaikė minėto laikraščio redaktorė Leonora Šileikaitė. Pamenu, sakydavo, kad vaikams reikia rašyti suprantamai ir lengvu, žaismingu stiliumi. Į „Genį“ pasikvietė rašytojas K. Marukas. Taigi rašyti vaikams ir apie vaikus tuo metu buvo mano kasdienis darbas, už tai gaudavau algą ir visai neblogą honorarą. Beje, pirmosios knygos pirmąją dalį („Vieno pavasario istorija“) esu perrašęs ir išleidęs atskira knyga. Dabar jos adresatas – paauglių, jaunimo auditorija. Na, o suaugusiesiems rašyti bent kol kas neplanuoju. Juk jiems kuriančių tiek daug. Be to, vaikai, paaugliai labai laukia naujų mano knygų.

Šiandien jums – šešiasdešimt septyneri metai. Ar nesijaučiate nutolęs nuo vaiko pasaulio, ar tarp jūsų ir vaiko sąmonės nėra per didelės, jau neaprėpiamos prarajos? Ar rašyti vaikams netapo sunkiau nei buvo vos pradėjus?

Taip, pirmąsias knygas rašiau tarsi juokaudamas. Tai galėdavau daryti redakcijoje, pasilikęs po darbo arba per pietų pertrauką. Eilutės bėgte bėgdavo. Dabar tuo pasigirti negaliu. Kartais tenka net prisiversti. Bet kai būni kažką parašęs mintyse, kai žinai konkrečią istoriją, kurią reikia papasakoti, rašydamas tikrai nesikankini. Svarbu, kad niekas netrukdytų, kad pats būtum nusiteikęs darbui, kad neslėgtų kažkokie pašaliniai rūpesčiai. Geriausiai man sekasi kūrybos namuose ar šiaip kur iš namų išvažiavus.

Nuo vaikų gyvenimo, manau, nesu pernelyg nutolęs – dažnai lankausi mokyklose, bibliotekose, bendrauju ir su savo skaitytojais, ir su jų pedagogais, bibliotekininkėms. Tai ir padeda suvokti vaikų problemas. Be to, skaitau spaudą, klausau radijo. Rašau, kaip man atrodo, ne į lubas, o į vaikų kasdienybę žiūrėdamas. Kurti vaikams man didelis džiaugsmas.

Sakote, kad užrašant sugalvotą tekstą, kartais reikia tam tikros prievartos prieš save. Taip pat užsimenate, jog viena rašymo vaikams priežasčių yra ta, kad vaikams trūksta literatūros ir kad vaikai labai laukia naujų jūsų knygų. Kai šnekučiavomės prie arbatos „Personažų parke“, pasakojote, jog jei ne vaikų pageidavimai, kai kurių istorijų tęsinių būtų kur kas mažiau. Tad ar galima teigti, kad rašymas vaikams – ne tik džiaugsmą teikianti veikla, bet ir tam tikra misija?

Taip – misija. Kitaip tariant, atsakingas uždavinys. Juk vaikų rašytojas yra ir mokytojas, pedagogas. Plačiąja prasme. Jam rūpi, turėtų rūpėti visuomeniški, pilietiški dalykai. Kokybiška vaikų literatūra skaitytojų širdyse turbūt ugdo gerumą, meilę (žinoma, taip pat ir Tėvynės), liudija bendražmogiškus humanistinius dalykus. Jeigu vaikui adresuotoje knygoje rašytojas kalba skaudžia socialine tema, jeigu ta knyga pilietiška, ji bus ir skaitoma, ir paveiki. Žinoma, istoriją reikia papasakoti ne tik suprantamai, bet ir įdomiai. Ir kitąsyk nebūtinai linksmai. Esu parašęs apsakymą „Paukšteliui šalta“. Jis liūdnas nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Užtat tikras, jaudinantis. Pilietiškas. Misija laikyčiau ir lankymąsi mokyklose, bibliotekose. Skaitytojai vaikų rašytoją turi matyti. Gyvą. Tuomet jie kitaip ir į knygą žiūri. Tuomet jiems ir noras skaityti atsiranda. Tikiu, kad ne vienas vaikas susitikimo su autoriumi dėka apskritai knygą atranda.

Literatūrologas Regimantas Tamošaitis apie jus yra sakęs: „Vytautas Račickas yra suaugęs, bet nepasenęs ir, ko gero, nepasensiąs vaikų literatūros autorius. Jis visą gyvenimą išlieka šalia vaiko, yra jam ištikimas, moka su juo žaisti bei išdykauti, įsijausti į dideles mažojo žmogaus problemas.“ Skaitant jūsų knygas akivaizdu, jog išmanot vaiko, paauglio psichologiją, žinote, kokie klausimai kyla vaikui tam tikrais gyvenimo etapais. Todėl jūsų knygose dažnas ne tik pirmosios meilės, pirmojo bučinio, bet ir pirmųjų seksualinių patirčių arba jų troškimo motyvas. Pažįstu žmonių, kurie sako, jog vulgaru ir neleistina knygose vaikams kalbėti apie lytiškumą. Ką jūs apie tai manote?

Apie lytiškumą, lyčių lygybę, homofobiją ir dar kai ką dabar daug kalbama, diskutuojama. Tuo užsiima politikai, įvairūs valstybės veikėjai. Dėl to net konfliktai kyla. Mano knygos ne apie lytiškumą, o apie meilę. („Nebaigtas dienoraštis“, „Baltos durys“). O kai rašai šia tema, tam tikros erotikos išvengti negali. Tuos dalykus dažniausiai pats tekstas išprovokuoja. Jeigu visa tai ignoruotum, paprasčiausiai kalbėtum netiesą, meluotum, tavo knygą skaitytojas tiesiog atstumtų, mintyse pasakęs – taip nebūna. Neleistina tik apie seksą, smurtą, gyvūnų kankinimą rašyti, skatinti tautinę nesantaiką, propaguoti karą, alkoholio, narkotikų vartojimą, rūkymą. Nemanau, kad kažkam gali kitaip atrodyti. Beje, apie tai, ką jūs vadinate lytiškumu, rašau jaunimui, paaugliams, kurie jau nebe vaikai ir tikrai netiki, kad vaikus gandrai atneša.

Kaip kritikai vertina jūsų kalbėjimą apie seksualinį brendimą?

Kaip vertina, negaliu pasakyti, nes nežinau. Tiesiog neseku, neskaitau, ką ir kur kritikai rašo. Antra vertus, tų kritikų vos keli. Iš tų kelių gal vienas ar du (ir jau minėtasis R. Tamošaitis) apie mano knygas yra gražiai atsiliepęs. Kiti (arba kitos) rašo bjauriai. O kai šitaip, tai geriau visai neskaityti. Be to, argi aš kur esu kalbėjęs apie seksualinį brendimą? Šia tema tegul samprotauja psichologai, pedagogai. O aš paprastai pasakoju kokią nors meilės istoriją, kurioje tiesiog privalo būti ir pirmasis bučinys, ir švelnus prisiglaudimas, ir aistringi žodžiai, ir dar kažkas. Kaip gyvenime. O galbūt – kiek kitaip nei gyvenime.

Sutinku, kad rašant paaugliams, tam tikrų temų neišvengiama. Jūs jaučiate, kas paaugliui svarbu, ir apie tai kalbate. Ko gero, todėl ir esate vienas populiariausių vaikų bei paauglių rašytojų. Bet riba tarp erotikos ir vulgarumo – labai plonytė. Apsakyme „Meilė ir pienas“ rašote: „Ant plokščiojo akmens galėtų dešimt vyrų susėsti ir dar dešimčiai vietos liktų, o mudu dviese nesutelpam. Tai blauzdos brūžinasi, tai užpakalį spaudžia, tai vėl kažkas ne taip. Pagaliau mudu atgręžiam vienas kitam nugaras ir sėdime šitaip, rankose laikydami vadeles, sėdime tarytum ištaigingiausioje karietoje, pakinkytoje ketvertu arklių, ir smagiai važiuojame, dundame per Leliūnų miestelį, net dulkės stulpais kyla. Bet šitaip važiuoti man kažkodėl atsibosta, aš sustabdau karietą ir išsitiesiu ant akmens. Akmuo saulės sušildytas, vietomis net karštas. O gal man tik taip atrodo? Gal todėl, kad šalia manęs Onelė sėdi? Siekdama žolės, Žalmargė norėtų nutempti mane nuo akmens, bet vadelės kelis kartus apvyniotos apie mano ranką, o jėga, traukianti prie Onelės, kelis kartus didesnė už Žalmargės jėgą.“ Apie pirmąją meilę kalbate subtiliai, atidžiai įsižiūrėdamas į personažus, psichologiškai pagrįsdamas jų jausenas. Meilė čia – romantiška ir net naivoka. Naujausioje jūsų knygoje – „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“ meilė – irgi žaisminga, subtili, pirmojo bučinio scena – erotiška, pakankamai nuosaiki, o štai knygoje „Nebaigtas dienoraštis“ matome tokią sceną: „Netrukus gulėjau visiškai nuoga. Gabrielius mane bučiavo ir bučiavo. Akis, lūpas, kaklą, pilvą, net ir tą, slapčiausiąją, vietą. O kai ant savęs pajutau jo karštą, raumeningą kūną, užsidegiau tarsi koks fakelas.“ Labai atvira scena. Negana to, lytinis suartėjimas įvyksta tarp personažų nesant meilės. Vaikų literatūros tyrinėtojas K. Urba, kalbėdamas apie šią knygą, klausia, ar tikrai reikėjo eiti į svingerių klubą. Nemanote, kad seksualinės patirtys kartais visai be reikalo atsiduria pirmame plane ir užgožia kur kas svarbesnius dalykus?

Taigi. Užgožia. Labai užgožia. Būtent tą užgožimą šiandien ir matome. Turbūt žinote, kad Lietuvoje kasmet gimdo maždaug tūkstantis mergaičių moksleivių. Kai kurias gal ir Veronikos likimas ištinka. Todėl, kad viskas šiais laikais prasideda ne nuo meilės, o būtent nuo lytinio suartėjimo. Televizija jį netgi skatina – reklamuoja prezervatyvus, aiškina, kaip jais naudotis, planuojama kompensuoti kontraceptinių priemonių išlaidas. Nejaugi visa tai – Europos Sąjungos direktyva? Nesu davatka, bet man, kaip ir daugeliui senelių, visa tai nepatinka. Šiais laikais porelės gyvena susimetusios, bijo susituokti. Ypač vyrai. Tokius vyriškos atsakomybės vengiančius jaunikius uošvės pusženčiais, šunženčiais, kakaliais vadina. Man tokiu būti būtų gėda. Kaipgi gali rašyti apie romantišką meilę, jeigu jos nėra? Apsakyme „Meilė ir pienas“ bei naujausioje mano knygoje ilgu pavadinimu vaizduojami tie laikai, kai nebuvo sekso, bet buvo romantiška, paslaptinga meilė. O „Nebaigtas dienoraštis“ – jau mūsų dienos. Mūsų dienos be meilės… Apie kritiką. Esu patyręs įdomų dalyką – kas užkliūva kritikui, tą labai natūraliai priima jaunieji skaitytojai. Įtariu, kad akademiškąjį Kęstutį Urbą ir jo aplinkos žmones „Nebaigtas dienoraštis“ gerokai šokiravo. Juk ši knyga prie nuobodžios, anemiškos paauglių lektūros pratusiems kritikams buvo savotiškas akibrokštas. Neabejoju, kad daug kas mane išvadino literatūriniu chuliganu. Juk su niekuo nepasitaręs savo heroję ne į darbščiųjų rankų būrelį, o į svingerių klubą išleidau. Vis dėlto man kur kas svarbiau, kad „Nebaigtas dienoraštis“ visai nešokiravo tų, kuriems jis adresuotas. Kiekviena knyga turi savo atsiradimo istoriją, kiekviena knyga turi savo likimą. O dabar atsakysiu į jūsų klausimo paskutinįjį sakinį. Labai kategoriškai. Nė vienoje mano knygoje „seksualinės patirtys“ neatsiduria pirmame plane.

Paaugliams labai svarbu turėti antrąją pusę, tarp jų tai laikoma, pavadinkim – aukšto lygio ženklu, šaunumo įrodymu. Iš neturinčių merginos, vaikino neretai ir pasišaipoma… Suaugusieji (mokytojai, tėvai) vengia kalbėti apie seksualumą, reklamos ignoruoja meilę, į pirmą planą iškelia kūniškumą. Ar klysčiau sakydama, jog „Nebaigtas dienoraštis“ atlieka tam tikrą didaktinę funkciją – parodo, kur gali nuvesti gyvenimas be pastangos mylėti ir būti vertam meilės? Ar „Nebaigtu dienoraščiu“ siekėte parodyti neteisingus pasirinkimus ir skaudžiausias jų pasekmes?

Būtent. Ir dar man knietėjo išsiaiškinti priežastis, paskatinusias Deivę nusižudyti. Ar man pavyko – kitas klausimas. Juk iš tikrųjų knyga parašyta pagal tikrą faktą – Deivę (gyvenime – Dalią) buvau matęs, apie tai, kas įvyko, kalbėjausi su jos mama, kurios prašymu ir ėmiausi šio darbo. Rašydamas dienoraščio forma, žinoma, labai rizikavau – juk man labiau pažįstamas berniukų gyvenimas. Vis dėlto džiaugiuosi šia knyga, kurią laikau viena geriausių. Malonu, kad ji skaitoma, kad mokyklų bibliotekose tiesiog eina iš rankų į rankas. Beje, „Nebaigtas dienoraštis“ vieną (o gal ir nevieną?) gyvybę išgelbėjo. Vos pasirodžius knygai, gavau laišką, kurį žodis žodin prisimenu: „Laba diena, gerbiamas rašytojau. Mano vardas Neringutė. Prieš kelias dienas norėjau nusižudyti. Bet perskaičiau „Deivutės dienoraštį“ ir supratau, kokią nesąmonę būčiau padariusi.“ Iš pradžių man nugara skruzdės nubėgo, o paskui akyse daug saulių nušvito.

Ar daug drąsos reikėjo rašant „Nebaigtą dienoraštį“?

O kaipgi? Iš tikrųjų labai keistas dalykas, kad tiesai pasakyti drąsa reikalinga. Ir gyvenime, ir kūryboje. Bet mane labai palaikė tas faktas, jog žinojau, kad knygą tikrai išleisiu, nes tai darau savo išgalėmis. Manau, kad leidykla ją būtų atmetusi arba, anot žemaičių, išromijusi. Be kūrybinės ir pilietinės drąsos tikro daikto nesukursi.

Anksčiau užsiminėte, jog tam tikri tabu vaikų bei paauglių literatūroje visgi turėtų egzistuoti. Mane labai domina mirties tema literatūroje. Kaip manote, ar turėtų būti kažkoks cenzas (pavyzdžiui, amžiaus) kalbant apie mirtį? Prisiminkim populiariausią lietuvių liaudies pasaką – „Eglė žalčių karalienė“, kurios atomazgoje rodoma žiauri kruvina scena.

Taip, lietuvių liaudies pasakos žiaurios. Kapojamos galvos, krosnyje kepami vaikai. Taigi cenzo tarsi nėra. Betgi mirtis yra gyvenimo sudedamoji dalis. O galbūt jo tąsa. Be to, mirtis – labai didelė paslaptis. Ypač vaikams. Juk iš tikrųjų mes nieko nežinome. Nė vienas numirėlis dar negrįžo iš ano pasaulio ir nieko mums nepapasakojo. Vengdami apie tai kalbėti, mes tikriausiai vaikams užrištume akis, meluotume. O tų žiaurumų jie kartais net ieško. Ypač mergaitės. (Esu ne kartą paklaustas, ar rašau baisias knygas.) Tie žiaurumai ir baisumai gal ir gali būti, tik autorius neturėtų jais mėgautis. Kad ir skaitytojas nesimėgautų.

Prieš keletą metų Vilniaus viešosios A. Mickevičiaus bibliotekos vaikų literatūros skyriuje organizuota uždraustų knygų savaitė. Buvo sudarytas populiariausių kadaise draustų knygų sąrašas (į kurį pateko tokios žinomos knygos kaip „Tiltas į Terabitiją“, „Rugiuose prie bedugnės“), skatinta skaityti tas knygas, pačiam skaitytojui spręsti, ar yra pagrindas jas drausti. Čia irgi susiduriame su tam tikrais tabu: draustos knygos, kuriose kalbama apie smurtą, apie mirtį, kurios realistiškai, be dirbtinio romantizavimo, vaizduoja socialinį jauno žmogaus gyvenimą. Ką manote apie tokį reiškinį kaip knygų draudimas?

O ką jūs manote apie draudimą rūkalus, alkoholinius gėrimus pirkti? Draudžiama, bet vaikai vis tiek nusiperka. Tikiu, kad sąmoningas vaikas ar paauglys pats pasirenka, kas jam patinka ar nepatinka. Draudimas tik skatintų ieškoti tos, uždraustosios, knygos. Pamenu, kažkas uždraudė J. Ivanauskaitės knygą. Ji buvo išpirkta per kelias dienas.

Drausti reikėtų kai kuriems „rašytojams“ rašyti. Yra tokių, ne vieną pažįstu. Jų knygų net vadinti knygomis neišeina. Tačiau grafomanai tuos savo šedevrus kepa kaip blynus, sėkmingai platina, nors iš tikrųjų sakinio dorai nesurezga. Nežinau, ar vaikai jas skaito, betgi ne kiekvienas jaunas skaitytojas atskiria tikrą knygą nuo makulatūros. Grafomaniją, nuobodybę reikėtų drausti.

Ką prarastų paauglys, jei iš lentynų būtų pašalintos knygos, atvirai rodančios šiuolaikinės visuomenės ydas? Apibendrinant – jei būtų uždrausti visi realistiniai kūriniai, visa problemų proza?

Ko gero, jis prarastų bet kokį norą skaityti. Jam būtų uždėti rožiniai akiniai, kokius anuomet nešiojo visi socialistinio lagerio vaikai.

„Rubinaityje“ radau tokį vienos mamos atsiliepimą: „Reikėtų pasirūpinti, kad būtų kuo mažiau knygų apie smurtą, žiaurų elgesį ir kitus dalykus, kurie silpnam žmogui kelia neigiamas emocijas, liūdesį ir skausmą. Daugiau teigiamų jausmų!“ Daugybė tėvų piktinasi šiuolaikine literatūra, bet ar tikrovę perkuriančios knygos neugdytų neadekvataus skaitytojo santykio su pasauliu?

Argi kas vaikams rašo apie smurtą ir žiaurų elegesį? O jeigu rašo, tai kas tokias knygas leidžia? Antra vertus, iš pasakos amžiaus išaugęs vaikas pasakų tikrai nebeskaito. Jam kaip tik reikia tikroviškų istorijų, kuriose galėtų atpažinti save. O kreivų veidrodžių karalystė, manau, negrįžtamai nugrimzdo į praeitį.