Genovaitė Lukšaitė

UNESCO tik tarp kitko

į UNESCO saugomą Lvivo miestą rusai paleido tūstantį bepiločių, –

tratata antraštė, tratata pilnas internetas, tratata per vieną parą ir į patį centrą,

ne šiaip jau pašalius, kurių gal tas UNESCO ne taip jau labai ir saugo,

bet, po galais, – kas gi yra tas UNESCO?  ir ką reiškia ta jo apsauga? –

žodžius pabertus ant asfalto, tualetinį popierių, pernykštį,

vėjo genamą lapą ar tiesiog pasaulį, kuriame žodžiai ir daiktai,

visiškai netekę savo reikšmių, seniai vartojami ne pagal paskirtį

kaip nudilusios, net laimės nebenešančios pasagos, vien tik tuščią kauškėjimą,

tik beprasmes, juodame kosmose pasiklydusias garsų nuotrupas…?

ir galbūt mes visi – vien kūnai nuogų karalių puotoje, įtikėję, kad girdime

šlamančius šilkus, jei diena iš dienos galime skaityti ir rašyti

apie UNESCO saugomas teritorijas, kuriose, jau penkerius metus iš eilės,

beatodairiškai naikinami žmonės ir viskas, iki pat žemės juodos.

DI greitkelyje

stokojantys intelekto pereina į dirbtinį,

jų dėka socialinės medijos dabar skendi kičo liūnuose,

kasdieniai aikčiojimai ir grožėjimasis mokytumu

bei nesibaigiantis mokymasis, panašu,

tęsis iki begalybės arba, iki bus rašomas atitinkamas,

jau dirbtinio intelekto, o ne žmogaus, nekrologas žmogui.

viskas būtų gerai, tik nebeaišku, – kada gi tie žmonės dirba?

kada jie suspėja dirbti, jei susumavus mokymųsi valandas,

darbinės jų jau nebepadengia, o intelekto duobės

žiniasklaidos greitkelyje atsivėrinėja dažniau nei kada nors anksčiau

ir jau net nebereikia būti tam tikros srities specialistu, kad suprastum,

jog už duobės specialistą stengėsi dirbtinis intelektas, deja,

tik negailestingai atspindėdamas užsakovo intelektą, kurio,… kaip ir nėra.

šioje vietoje dar būtų galima paklausti, – nėra intelekto ar užsakovo?

tačiau jei nėra pirmojo, tai nebus ir antrojo, o tik visiems,

išskyrus patį užsakovą, matoma duobė į kurią

dabar ir turėtų būti orientuoti visi mokslai, bet…

turbūt žmogus jau darosi atsparus ne vien tik antibiotikams,

o dirbtinis intelektas prieš puikybę yra ir išliks bejėgis, nebent

sumanytų sunaikinti žmoniją.

tuo tarpu, katė žiovauja ant stogo ir net nepastebi

kaip žmonėms trūksta intelekto ir kaip jie neranda ką veikti,

ji tik nukreipia žvilgsnį į žvaigždynų mirgėjimą,

tik įsistebeilija į mėnulį ir iš karto pamiršta žmones,

tuos niekingus padarus, neturinčius fantazijos,

tiesiog kiaurus dykumų ąsočius, kuriems reikalingi tušti darbai

ir dar tuštesni laisvalaikiai, nuolat papildomi begaliniais renginiais,

bet taip niekada  ir neužpildomi, tarsi jie nieko neturėtų patys iš savęs,

vien išplėstas akis ir tuštumos stebeilijimąsi į tuštumą.

nederami pažadai

jei mirsiu šiandien arba rytoj, 

kitaip tariant, per pastarąsias tris dienas,

brangieji, aš jums pažadu,

kad į pragarus paimsiu ir tą moterį,

išradusią iškreipto teisingumo teoriją

ir taip paniekinusią patį Imanuelį Kantą,

bei poną Adamsą* su visa jo

šešiasdešimt penktųjų prielaida,

jau nekalbant apie mus visus –

atlikusius nuo lygesnių už lygiuosius.

man nesunku. tikrai. patikėkit.

man visai nesunku, atsispyrus

nuo tų Adamso prielaidos metų,

bei kito Adamso visos šeimynėlės

ir pastarųjų dienų plius trisdešimt dviejų

Celsijaus dovanotų darbadienių, –

lengviau negu lengva. tačiau,

jei kartais išlikčiau gyva,

tada, po paraliais, lai tenkinasi

lygesniųjų palyda.

*J.S. Adamsas 1963,1965 m. išvystė teisingumo teoriją.

***

ką parašyti, kad būtų padoru,

kad paskui nesikandžiotų lūpos,

nedžiūtų gerklė ir nedrėktų rankos?

nejau apie tūkstančius ukrainiečių

netekusių rankų ar kojų, ar vienų ir kitų?

apie rusus jau nekalbant ir nesikeikiant…

nejau apie vaikiško kraujo ruoželį žemėlapyje

vadinamą Gazos Ruožu ar vėl iš naujo išskerstus

išrinktosios tautos vaikus, vėl iš naujo užvestą karo mašiną,

nepaliaujamai malančią kraujo ir kaulų mišinį,

kuris drimba išrinktiesiems pasaulio valdovams nuo lūpų,

nors jie dievagojasi jo nevalgą?

gal parašyti, kad tūkstančių metų nebuvo,

kad Kristus vis dar nukryžiuotas ir miršta

mūsų akyse, mums beperkant Kalėdines dovanas

savo vaikams, kurių neaukosim. kaip nepirksim

ir miros Kristaus žaizdoms, nors gimtadienis Jo, –

lai praeina. nes mes mokame švęsti, –

tik ar mokėsim numirti? * –

kai visa tauta rauda dėl Salomėjos ir sako:

rudenimis yra padoru rašyti apie rugsėjo pirmąsias,

bulviakasius, auksinį lapų gražumą

ir vėjo dūsavimus, o karą…

karą gali susikišti ir iš viso, – tokie

net ne poetai.

*aliuzija į Dianos Glemžaitės eilėraštį Mes mokėsim numirti

***

beprotiškas vaikų sukimasis pievose,

aplink savo ašį, keliese ir po vieną,

užvertus galvą į dangų

arba žiūrint į horizontą

pilną geltonos,

susiliejusių pienių spalvos,

išskėstomis rankomis,

su giliai širdyje glūdinčiu tikėjimu

apie gebėjimą atsiplėšti nuo žemės…

o paskui, jau net ir sapnuose,

nebeskraidoma.

žingsniai prisiriša prie žemės taip,

jog primena ką tik regėtą,

mažo vabalo ropojimą

pavasarinio medžio šakele,

iki pasiekęs jos pabaigą,

jau besimerkiant pienėms,

jis juodu tašku

trumpam

sustingsta saulėlydyje.