Vytautas Kaziela

***

Į tirštą tamsą

pasineria mano kūnas

eidamas vis atsitrenkiu

į kietus daiktus

bet turiu eiti

kol vėl pamatysiu saulę

kol ji iš manęs išdegins

visą juodumą

kol tapsiu permatomas

tarsi laumžirgio sparnas

turiu eiti

toldamas nuo savęs

artėdamas prie to

ko negaliu suprasti

ko negaliu aprėpti

bet galiu priimti tikėjimu

Nuovargis

išrauk mane

iš žemės

išrauk iš žolės

mano šaknys

pavargo

ieškoti vandens

jos užčiuopia

tik akmenis

tik išsižiojusias kaukuoles

kurios jau išgėrė

savo gyvenimo

vandenį

išrauk mane Viešpatie

***

mes vieni du

bet mudviejų veiduos

yra veidai kiti

tik rūko marška

prieš akis

ir ilgesys

o tu šnabždi:

atidaryk duris

mes vieni du

dabar jau trys

Vienuolynas

1

visi mes dėvime kaukes

kiekvienas vaidiname savo rolę

geriau būtų sakyti vaidmenį

buvau ne karalius

norėjau būti vienuolis

vienuolynas prisimenu kalnuose

sunkiai pasiekiamoje vietoje

2

pirmiausia reikėtų

pamiršti kalbėti

atsargai pasiliekant

vienintelį pirminį garsą

reiškiantį vieną ir tą patį

visom kalbom ir tylėjime

kai sunešiosi batus

nebereikės naujo apavo

3

trisdešimt metų iš čia

niekur nebuvai išėjęs

buvai vaiduoklis

negyvenamo namo lange

sūkuriuojantis oras

išsaugot bandei tai

kas niekam nebuvo

svarbu arba reikalinga

išblyškęs veidas

palinkęs virš knygos