Nijolė Marytė Šerniūtė

Sveiki! Tai aš – Nijolė Marytė Šerniūtė.

Po laiko kepure tiek mažai vietos, o tiek daug minčių! Jos tirpsta gyvenimo keliuose, darbuose,  išsimėto padovanotos, paskolintos ar pavogtos. Kažkur stalčiuose dūlija užrašytos Šv. Kalėdų atvirutėse arba pūva išmestos į šiukšlyną kartu su pasenusiomis užrašų knygutėmis. O kartais sugrįžta iš kieno nors lūpų  į mano širdį, ir aš myliu tas lūpas, nes jos išsaugojo bemiegėj nakty išsuptą eilėraščio prasmę, susižadėjo su manim vienu sakiniu, vienu žodžiu. Kiek jų nuskrido į mokinius, draugus, į poetiškas mano seserų sielas, smego įaugdamos į jų atmintį, pasidarydamos savastimi, ir jau niekas nepasakys, ar jos iš mano, Tavo, ar Dievo širdies.

Esu poetė. Esu motina ir mokytoja ir visada būsiu. Dėkoju Viešpačiui, kad Jis parodė man tikrąjį pašaukimą, leido dalinti savo mintis, gimstančias greičiau nei galiu jas užrašyti. Mano praeities klasės pilnos žodžio gerumo, ir tikiu kad jis sublizga pasaulio greitkeliuose išblaškytų mokinių būtyje kaip džiaugsmas arba brangus jaunų dienų prisiminimas.

Esu rašytoja. Kaip poezijoje, taip ir prozoje žmogų – Elsę Ožkartatę, Julijoną Vilką, Tomą Gordoną – įvynioju į savo meilės vystyklus, neriu į jų charakterius, kaip į jūrą, kurioje kiekviename moste manęs laukia netikėtumas, ir tik vienas gerumo siekimas leidžia man laimingai išplaukti.

Myliu Vilnių, bet pagal prigimtį ir pasirinkimą esu kaimietė. Negaliu be medžio, smilgos ir bitės. Man reikia mūro neužstoto peizažo, laukinio paukščio baikštumo ir paprastos, tik gamtai būdingos filosofijos. Einu prie upelio, atsisėdu ant akmens ir galvoju apie Dievą. Žinau, kad ir Dievas galvoja apie mane. Toks tobulas mano gyvenimas.

Iš ciklo LAPKRIČIO ŽVAKĖS

Išeini, vasara

Išeini, vasara, jau išeini.

Obelis nuskina dar vieną dieną.

Spalvoti lapeliai, kaip pirštai seni

Jau rašo laiškus ateinančiai žiemai.

Jau oras pakvimpa išėjimu

Kaip ta šilta obuolienė ant stalo.

Laišką raudoną nuo žemės imu

Kokia skani pabaiga! Ak, ir apsąla

Širdis, kai vėjo dvasia

Apkabina tave ir glaudžias prie lūpų.

Nusimeta suknią žemelė visa

Ir naują pradėjimą supa.

Iki!

Toks švelnus lietuviškas lietus nulijo,

Išsipagiriojo žemė nuo šalnos.

Ką nekaltos baltos pinavijos

Pašnibždėjo, niekas  nežinos,

Užmiršau ir aš, ką pašnibždėjai,

Melavai, prigludęs prie ausies,

Jaunas, išdykus, pašėlęs vėjau,

Myliu, kai ryte rasoj prausies.

Myliu, kai aušroj žemelė gieda,

Kai diena vakarėjant būna sunki.

Nuskinu baltą pavasario žiedą,

Ant lapkričio akmenio padedu.

Pasiilgau…

Iki!

Lapkritis

Migloje praeina metų dvasia, 

Tyli, lyg prisiminimas.

Nuo pasidabruotų pirštų rasa

Krinta.

Ir į eilėraščio rimą

Įsivynioja šviesos šnaresys,

Nusinešdamas mylimą vardą.

Gal ant peties nukritęs lapas esi?

Gal sugrįžai iš vakar?

Ir dar tą

Vieną,

Tą paskutinę valandą tu

Nori mano žvilgsny pratęsti,

Su manimi ir su vėju kartu

Kritimu kritime rasti prasmę.

Czon ilses Deweje

Ar jam skaudu,

Kad nedega žvakutė?

Ar jam svarbu,

Kad ją uždegčiau,

Aš –

Ne duktė ir ne dukraitė,

Ne giminė,

Tik svetima praeivė.

Ilsėkis Deweje

Čia, kur prie apleisto,

Žolėm apaugusio

Nereikalingo niekam

Kauburėlio

Sustojo svetima.

Praeivė.

Aš.

Ar lengva tau gimtoji?

Ar minkšti ajerėliai

Po galvele pavargusia?

Ar davė tau atsigerti midučio

Iš molio ąsotėlio?

Ar neprakiuro dorė

Žuvytę gaudant?

Čia, kur ne mano potūjis

Amžiams Dievuje miega,

Netikėtai,

Man, svetimai praeivei,

Gimė perkšmas.

Ilsėkis Deweje!

Libra

tarp α ir β stovėjai

tarp mes ir aš

lynu ėjai

o vėjai

žaibai

ir pragaro vartai

virš jo

ir po juo

siūbavo 

įsupo ir mėtė

tik α ir β 

nė žingsnio

į dešinę

kairę

tik tiesiai ten

kur tiesa

kur ne kreivė

o tiesė

tik tiesiai

vedė lynu tave

rankas į šonus ištiesęs

iš α į β ėjai

žvaigždės žiūrėjo žemyn

ir stebėjos

žavėjosi

kai kritai

o tada

nusitvėręs įtempto lyno

rankomis

iš α į β ėjai

Pisces

Bangų mūšoj –

Ak! – 

Užliejo mane visą.

Žuvytė įsipainiojo į plaukus,

Bet ne auksinė,

Paprasta, pilka.

Gulėsiu gelmėse

Su laivo nuolaužom

Ir kriauklėm,

Ir gintarėliais

Prie širdies.

O virš manęs

Debesų būriai kaip avys vaikščios.

Kometos,

Meteoritai rugpjūčio mėnesį

Į žemę pasisės.

Aš būsiu čia,

Kur taip saugu ir lengva.

Čia, kur mintis besvorė

Sapnų nebetempia žemyn.

Bangų mūšoj,

Ak!

Vėlinių trioletai

***

Ant šilto akmenio ištirpo snaigė

Kaip ašarėlė laimės ir nelaimės.

Gyvenimas nesibaigė, ruduo tik baigės.

Ant šilto akmenio ištirpo snaigė.

Su ja ištirpo žvakė, ir savaime

Išblėso nerimas ir baimė.

Ant šilto akmenio ištirpo snaigė

Kaip ašarėlė laimės ir nelaimės.

***

Varna varnele, protingas paukšti,

Paduok man savo juodą sparnelį,

Pakelk mano sielą į tolimą aukštį

Varna varnele, protingas paukšti.

Čia lyja, čia šalta prie svetimo kelio

Kai nieko nelieka, kada šitaip gelia,

Varna varnele, protingas paukšti,

Paduok man savo juodą sparnelį.

***

Atnešiu ant kapo padėsiu

Kiaušinį juodai nudažytą.

Ateisiu nakčia per lietų ir vėsą,

Atnešiu kiaušinį, ant kapo padėsiu,

Tupėk, naktie, išperėk iki ryto

Iš juodo į baltą, į lygmenį kitą.

Atnešiu ant kapo padėsiu

Kiaušinį juodai nudažytą.

L. Vancevičienės nuotr