Vytautas Kaziela

***

mus išduoda karalius

palieka vienus

be vandens ir be maisto

dykumoj ošia jūra

smėlio bangos

užlieja pavargusį kūną

kaip gyvensi karaliau dabar

netikėtai išplaukęs į krantą

kai gerai supranti

ir tave pasivys smėlio bangos

***

ateinant įspaudžia raides

ne ant kaktos

ne ant odos

ten kur niekas negirdi

ir niekas nemato

kartu su vardu

atveria šviesai

po to jau pats

turėsi išlaisvinti

išlupinėti

iškosėti su krauju

ant balto ir švaraus

audinio

kad jos nubustų

ir imtų gyventi

ilgiau negu tu

toli nuo tavęs

bet visada iš tavęs

su meile

***

naktimis kai neriu

į tamsą

susisupęs į baltą drobulę

kad tamsos jūroje

mane aplenktų laivai

krisdamos neužsimuštų žuvėdros

nemiegu plūduriuoju sapne

laukiu kažko ateinant

mano veidas dabar 

viršukalnių sniego baltumo

visi esame šiek tiek išsigandę

***

visada norėjau pajausti

kaip kraunasi pumpurai

ir išsprogdina odą

tačiau vis atidėliojau

žinojau tada suskristų

giesmininkai paukščiai

dabar atskrenda tik meleta

ir pradeda tarškint išdžiūvusią

medžio viršūnę

mirtis leidžiasi vis žemiau

į gilesnius ir tankesnius klodus

***

pamiršau tavo vardą

bet tave vis atsimenu

nešančią mėnulį rankoje

kita mane apkabinusią

mėnulis išdegins akis

kaukolę pripildys

karšto sidabro

su sidabro kulka širdyje

su spurdančia krūtimi

po delnu