Dmitry Blizniuk

2025 07 10

Iš ukrainiečių kalbos vertė Algimantas Litvinas

DMITRIJUS BLIZNIUKAS (rus. Дмитрий Близнюк, ukr. Дмитро Близнюк; Dmitry Blizniuk tarptautinėse publikacijose) – Ukrainos poetas iš Charkivo, kuriantis dviem kalbomis. Septynių poezijos rinkinių autorius, keleto tarptautinių konkursų laureatas. Nuo 2018 m. gausu Blizniuko poezijos vertimų į anglų kalbą – iš viso per du šimtus publikacijų įvairiose šalyse. Nuo 2022 rašo daugiausiai apie karą. Savanoriauja labdaros fonde Červona kalyna (Raudonasis putinas). Čia skelbiami vertimai – iš ukrainietiško jo poezijos rinkinio Po toj bik popelu (Kitapus pelenų, Dnipro, 2024).

Vertėjas

***

pastebėjau Dievą

jis perėjo per mane per apsnigtą mišką

kliūdamas už šakų nuo kurių

prasmė kilo aukštyn

marionečių snygis

o dar tik ruduo

***

žvakės šviesoj ji atrodo būtybė iš anapus

iškalta iš zigzagų

iš vakaro tvenkinio ratilų

mėnulio takelio prunkštimas

ir čiužinys lyg didžiulė mirus vapsva

vėl miegot apsirengus ir su batais

su kuprinėm galvūgaly

žiūrėt jai į akis – užpūsti žvakę 

bet toji negesta o išsilygina

lanksti šokėja ugnies

ir ten gilumoj akių ne akių

sunkūs lyg tankai elniai

ir adresai lūpose

kur gyvensime jei nenumirsim

***

oro pavojaus muzika

lekia aukštyn – angelas su benzininiu pjūklu

piktas įsitempęs veidas

suglamžytas lyg servetėlė

o vasara buvo

mechaninis ryklys

prakibildžiavo pro mus ant šarnyrų

apsiklojusi pienėmis minom vešlia žole

vaikai švytėjo vakarais nuo mobiliųjų

ir negalėjai suprast

ar tai putino nužudytųjų šmėklos

ar jie dar gyvi

apsusęs miško juostos aviganis

smulkiai ašarojo žvaigždėm

ugninės seilės varvėjo

jam norėjosi ėsti ir meilės

šernų tylos grybautojų

iš mūsų kažkas išgyvens

iki vasaros netikėtai taikios

laisvos ukrainietiškos

plaukuos spyglių adatos

ir lyg ant peties voveraitė juokas vaikų 

***

gina Charkivą snaiperis Saško 

nuo invazijos pirmųjų dienų.

taikydamasis

iškiša liežuvio galiuką kaip driežas.

prieš karą buvo Saško automobilių įmonės vadybininkas,

jaunystėj užsiėmė biatlonu.

į klausimą kiek – įpjovų nebėra kur rėžti.

kanopa virsta nuo buožės petys.

žiūrėk.

žmona vaizdo įrašą atsiuntė iš Vokietijos:

sūnelis ant ilgo plauko kilimo guli lyg ant paplūdimio smėlio,

albume piešia riterį, mamą, tėtį, mašiną.

liežuviuką iškišęs stengias.

***

išmirė savaitės dienos

kaip dinozaurai nebėra jų

aptiksi pilką ilties kaulą

arba kaip irklas šonkaulį didžiulį

caraptoriaus sekmadienį

išdegina laiką karas iškreipia laiką

mezga mirtinas

apšaudymų pavojaus kilpas

tai įkalinimas iki gyvos galvos

tiktai išverstas atvirkščiai

ir pasmerkti visi

mergaitė ant paspirtuko

kareivis su rankos protezu

rotveilerį vedžiojanti moteris

***

didžiulis akvariumas draugų virtuvėj.

žuvytės grakščiai tolygiai,

sklandžiai plaukia,

beveik žingsniuoja Maiklo mėnulio eisena –

truputį į priekį ir truputį atgal,

tai užburia, o ten už lango karas:

beakis kirminas

ryja juoda burna

žmonių snaiges.

***

optimizmas tirpsta

nelyg tabletė skrandyje.

artėja vakaras,

ugniaragiai elniai šuoliuoja horizonte,

aš tik pažiūrėti,

sūnus atitraukia užuolaidą.

jausmas, kad galvą įkišai –

akvalangistas gelmėje –

į tamsius miegančio ryklio nasrus.

miesto angelas sargas

tramdomaisiais marškiniais

ir kamščiu burnoje.

jis gali

tik garsiai desperatiškai baubti:

brangieji gelbėkitės patys.

***

širdis mana – suslėgtas Rubiko kubas

iš nužudytųjų ir gyvųjų,

iš miestų sugriautų ir likimų.

pasuku, apverčiu šlykštų, bet gyvą

šauksmą–daugiakampį.

tylos Frankenšteiną.

išminuoti ateičiai

šimtmečių prireiks.

manęs tame laike nėra.

pernykštės duobės nuo sviedinių apaugo

šviežia žole –

rachitiški leopardai

nusėti žalsvom pragulom.

***

įdomu – ką jaučia karpiai ir šamai,

į ežerą sviediniui atskridus?

pramušė plytų sieną plieno skeveldra,

perskrodė akvariumą

lyg paketą su vandeniu ir dužusiu stiklu.

jinai pargriuvo ant grindų,

išsidraikė ant nugaros šlapios plaukų sruogos

su dumbliais pramaišiui.

šokinėjo prie jos veido ant linoleumo skaliaras –

dūstančios gyvybės

ryškus kablelis.

bet ji liko sveika – nė įdrėskimo,

tik kojos sulipo kaip ledinukai,

įgijo taškuotą mėlyną atspalvį –

spalvą mėnulio žvynų.

nepratarė nė žodžio,

pati virto undine, traškėdama pelekais su šlepetėm

per šlapią daužtą stiklą

nuėjo virtuvėn, pripylė prikaistuvį vandens.

paėmė keturias žuvytes ir sraigę, paieškojo cigarečių ant palangės,

šiltas vėjas bučiavo jos supjaustytus pirštus su vestuviniu žiedu.

manoji žuvis gyvens…

***

beprotybės vaterlinija.

gyvenimas iki karo ir jam prasidėjus:

graži moteris

ilgais juodais plaukais ligi kulnų,

kairė pusė plaukų nukirpta,

dalis skalpo nuplėšta,

pusė kaukolės išpjauta,

ir į švelniai rožinę apnuogintų smegenų puselę

kažkas gesina sviedinius lyg nuorūkas,

o moteris keistai

dainuoja sopranu

nuostabią liūdną dainą apie laisvę,

apie meilę ir stiprybę, mėlyną dangų

ir lauką kviečių, nusėtą juodais nudegimais.