Aivaras Veiknys

iš ciklo „DAMBA“

a k y s

diena dienon vis vaikštau, apeinu

miestelio dambą – švendrai, akmenų

susmegę kūnai, prie vandens prikaltos

priekabios antys:

          – pameni mus?

                                   – ne…

verpetai, putos, skrodžiančios mane

lelijų akys didelės ir šaltos 

r a i t e l i s   b e   g a l v o s

aukščiau palipus – parkas: paryčiais

senoji liepa gūžteli pečiais,

vėl neatspėjus, ką prisėdęs skaito

mąslus berniukas…

               įtariu, nes va –

iš puslapio ištrūkusi galva

smagiai pakrantėn šokčioja nuo šlaito

m i r k t   m i r k t

tik mirkt: ir sodas, ir jame renki

sultingus obuolius. vėl mirkt: nyki

vieta už parko, nuo kaitros išdegę

keli krūmokšniai…

          baigiasi diena –

susimirksėt vos spėjam, ir gana,

vaikyste mano trumparege

d ž e k i s

pasaulis vienas, vientisas, tačiau

aplink vis vaikštant dvejinas, greičiau

pasiekt namus, net jei nuo jų ir skiria

ilgiausi metai,

          ak, nebesvarbu –

štai glostau šunį ir žinau: abu

seniai, seniai pasauliui esam mirę

n y k š t u k a i

blyškus vandens mirgėjimas,

                      antai –

medžiot atklydęs kiras iš aukštai

žemyn į šviesą neria sidabrinę,

bažnyčios bokšto kontūrai, delčia

ir tie – nykštukai? – nuo visų slapčia

akis lelijų žiemai užrakinę

v i e t o j   p r i e d a i n i o

už lango sninga, pusė keturių:

kaip koks kajokas šypteliu, kuriu,

giliai krūtinėj muzikėlė skamba –

diktuoja ritmą,

          nenutyla, nes

kas dar norėtų, dieve, be manęs

šią sausio naktį apdainuoti dambą