Kornelijus Platelis

Užsitęsusios slėpynės

Žaidėm slėpynių.

Viskas kažkaip užsitęsė.

Draugija išsiskirstė

po namus skirtingose vietose

ir laikuose. Pajutau,

kad niekas manęs nebeieško,

išskyrus mane, nebeliko tų trokštančių

netikėtai pajusti džiugesį,

radus ką nors, kad ir niekuo dėtą

sutartinio radinio ženklą,

kuriuo tada teko pabūti.

Bet viskas kažkaip užsitęsė,

tapau ieškotoju pats.

2024 12

Tipelis

Tą tipelį seniai derėjo ištremti

ne tik iš bendruomenių, bet ir visų veiklų,

kaip mokė išminčiai, politikai ir homofaberiai,

bet jis vis išlikdavo pasislėpęs

visokiose ertmėse, apsimetęs kažkuo kitu,

dažniausiai – protu ar tikėjimu. O jei pavykdavo

pasistūmėti kiek tolėliau teisėtvarkos vingiais,

bendruomenės išsivaikščiodavo,

veiklos tapdavo vangios, nariai neveiklūs,

rinkų indeksai… Tada jis vėl pasirodydavo

šen ar ten, be fanfarų ar deklaracijų,

lyg visada čia buvęs, ir sugrįždavo spalvos

į kasdienybę, net į nusikaltimų kronikas.

Ir mes galėdavom vėl juo teisėtai piktintis.

2024 12

Šešėlis

Kas ten vaikšto nakčia po namus per pilnatį?

Prabėgusių metų šešėlis? Tylus, nepaliekantis pėdsakų

ant dulkėtų paviršių tarsi vagis, įslinkęs

į ne savo namus. O šviežiame sniege

už lango taip pat nė ženklo. Gal jo iš viso nėra?

Ir iš tiesų – atsidaro barą,

trukteli kažko iš kakliuko (gal kūną ar bent jau

kliuvinį šviesai grąžinti turėsiančio skysčio?),

pastovi, pažiūri į sniegą už lango, paskui pabyra

snaigėmis tarsi nebuvęs.

2024 12

Taros grąžinimas

Skystis neturi formos, ją jam suteikia indas.

Bet ar galima teigti, kad mes grąžinam tik formas?

Gal tik su sąlyga, kad nelaikysime formomis formulių

ir nelįsim į indų chemines sudėtis. Vaizdinius

teks sugrąžinti vis tiek, jei tik anapus tų žiočių

jie nesušoks į indą, kuris mums galėtų priminti

pragarą ar skaistyklą, net jei šitaip nemąstom

tamsiosios ertmės, į kurią sukrinta tara depozitinė.

Kas kur patenka, iš viso nežinom, atrodo grėsmingai

šis taromatas, tačiau popierėlį baltą išspjauna

lyg indulgenciją laukiamą, drungno alaus atminimą,

galim kasoj jį iškeisti į skystį taroj depozitinėj,

palikdami mums skolingą grasų taros automatą.

2025 01

Iliuzijos menas

Sėdėjau pirmoj eilėj ir viską puikiai mačiau

savo akim, kaip jis pradangindavo daiktus,

paversdavo juos kitais ir atversdavo vėl,

nuolatos iš cilindro ištraukdavo kiškį, tai triušį.

Jusliškai, aiškiai tą viską savo akim regėjau

ir supratau – tai ne tik

įgudimas, meistrystė, bet ir aukštasis menas,

nes kai galiausiai buvo ištrauktas kiškiatriušis,

atpažinau save, sumišusį ir išsigandusį,

mataruojantį proto galūnėm, o ausys – jo rankoj.

Ir viskas taip tikra: ryški šviesa į akis,

įrodymus grindžianti, gundanti visumas rėpti

katarsiais: Aš visada pirmoje eilėje

ir viską puikiai matau.

2025 01