Loreta Ripskytė

MEDAUS EVANGELIJA

Medaus evangeliją šnabžda

Tušti aviliai,

Skausmingai užgniauždami raudą

Išdžiuvusio medžio,

Ilgėdamies saulėto laiko,

Kada pakiliai

Skambėdavo mišios altoriuose

Žydinčių lajų.

Korių daugiabučiuose lando

Tik skruzdės ir laikas,

Dar menantys ūžiančią bičių

Gyvenimo sakmę,

Taip norisi ją sugrąžinti, pamiršus

Griuvėsių nuplikusius griaučius,

Apmirusią gatvę.

LAUKIMO ŠARVUOČIAI

Iš kur pučia vėjas,

Kai užuolaida tyliai nusprūsta nuo palangės

Prieš aukojimo aktą,

Tyčia suskilusią vazą,

Ir vanduo išsilieja kriokliu

Iš skambios porceliano krūtinės?..

Ilgarankiai vijokliai sukimba

Su medinės palėpės trūnėsiais,

Ilgaamžiais laukimo šarvuočiais.

Jų neėda nei rūdys, nei pyktis,

Nei pavydas, šalta užmarštis,

Tik kinivarpos, nepermaldaujamos.

Jų artumas palieka orinį skausmą,

Tuščią, sklendžiantį, brazdantį vėjyje…

PRIEŠ JONINES

Užėjau į molinę

Susmukusią trobelę,

Per žemas duris,

Kur paženklinau kaktą,

Neatsargiai trinktelėjusi,

Nespėjusi staktos dievui nusilenkti.

Ten buvo vėsu ir tamsu,

Kaip šaldymo kameroje,

Dar alsavo asla,

Suplūkta prieš visus laikus,

Prieš ledynmečius.

Maža giedro veido močiutė,

Susitraukusi, lyg džiovinta spanguolė,

Bet kvepianti mėta,

Eteriniais aliejais, atolu,

Man ištiesė ranką,

Kietą žoliautojos šaknį,

Kuri kasmet vis išleidžia

Nevystančias atžalas –

Norą dar sykį suskinti

Lietų ir giedrą,

Grūmojantį debesį,

Dieną, papartyje gimusią.

MĖTŲ MAGIJA  

Vandeninės mėtos

Švelnios kaip ėriuko nosis

Traškia žaluma nuglostančios dilbius

Kada įmerki rankas

Į  jų siūruojančią tobulą minią

Nebijančią saulės ir sausros

Artėjančio deginančio rato

Atpažįstamas aromatas

Ir pelkių klampumo poskonis

Kaip medus kaip medus

Išsiliejęs ant liežuvio stalo

Netramdomas srūva

Į minčių užutėkius

Kur pildosi ramybės duburiai.

PAJŪRIO KARDIOGRAMA

Kriauklelėmis nėriniuotą jūros pakrantę

Užkloji ant stalo,

Palygini rankomis susimetusią raukšlę,

Kaip kadaise močiutė trindama kaktą.

Iš staltiesės išneria aukso žuvis,

Uodega mušdama širdies ritmą,

Kardiogramą ant riešo

Išrašo uodų įkandimai,

Spuoguotą rankraštį dedi į laikmačio voką,

Gal trys ketvirčiai meilės

Užglostys tą vieną likusią dalį,

Seną nubaustą vaiką

Iš čežančių nuodėmių lauko.

KAI ŽODŽIAI RENKASI BURNAS

Pavasario aštriabriaunis šiaurys

Vinguriuoja žalčio kilpomis

Iš kišenės į palto rankovę,

Per pakinklius, blauzdas įsižemina,

Nuo pašiurpusių pušų viršūnių

Banguodama kyla rūko užuolaida,

Pridengdama sąlančią dienos žiauberę.

Dar trumpa šviesos adoracija,

Dar žarijos rusena ugnimi nevirtusios.

Tai metas, kai žodžiai renkasi burnas,

Iš kurių bus paleisti į taikinius,

Ant lūpų palikdami įrašus,

Kaip meilės, o gal keršto liudijimus.

AR UŽTEKTŲ?

Jeigu kiekvieną rytą,

Prabudęs su paukščių čiulbesiu,

O rudenį, žiemą – su vėjų ūžavimu,

Iš čežančių sėklų arba šakelių įkuroms

Sudėsi maldą,

Spragsinčią meilės džiūvėsiais…

Jeigu atremsi krentančią

Medžio šaką ar žmogų,

Gal kurį nors tik vieną,

O gal abu paeiliui,

Jeigu nušluosi taką

Pirmas, kitiems atverdamas

Švarią dieną be purvo,

Limpančio prie atminties…

Jeigu dalinsi alkstantiems

Perteklių, kas virš saujos,

Ką surinkai į sielą,

Skalbiamą sąžinės krioklio,

To, kuris dildina uolą,

Dengiančią abuojumą.

Jeigu…

Ar to užtektų karo ugnims užgesinti,

Ar to užtektų palaidoti žuvusiems svetimiems?

Ar to užtektų nurimti

Žemei, kraujams susigerti,

Kūdikiams ištaškytiems iš naujo gimti patiems?..