Alina Borzenkaitė

Vaiduokliai

Tamsoje inkščia miško medžiai.

Apraizgytos karo arterijom šaknys pulsuoja,

Betono trombai neira.

Miškas yra perdegęs,

jis bando tave išspjauti,

kol planuoji jame statytis medinį namą

ir grįžti prie savo šaknų

(jau derini projektą su architektu).

Miškas nori sviesti tave ant asfalto,

kad skaudėtų. O kai grįžti –

klaidina klaikiais garsais.

Medžių randai negyja.

Seniai apleistam name

Augalai išplėšia lango erdvę,

liūtis išskalauja skalbinius,

šuliny – portalas į kitą laiką,

bet dangtis įaugo į žiedą,

šis portalas ne tau.

Pavasaris dar nepasibaigė,

ar vėl prasidėjo?

Nušviestam kambary

katė stebi vaiduoklius. Kartais pašoka.

Ši katė nėra mano. Aš nesu jos žmogus.

Mes abidvi stebim vaiduoklius.

Mūsų mintis surija girgždantys troleibusai

iki I-ojo parko.

Kibirkščiuoja suvirintas laidas.

Reikia skambint elektrikams.

Tamsoje cypia parko medžiai.

Švilpia arbatinukas.

Kava sutraukia vaiduoklius į rudą putą.

Jie užsiaugina pelekus ir apleidžia tavąją sausrą.

 Spanguolės

Nenorėjau, kad prisimintum.

Vilko šmėkla peršauta koja

šmėžuoja tarp spanguolynų.

Tu nebeatrasi šių vietų,

o atradęs –

niekada neberinksi spanguolių

(jos primena vilkų kraują).

Ant kalvos juodo žirgo kapas,

pilnaty jis paliko žemę,

dabar jo šešėlis seka tavo žingsnius,

pilkšvo apsiausto kraštą,

kad išeitum iš proto ir neišeitum iš čia.

Niekada nepaliktum šių vietų.

Niekada

nepaliktum

šių

vietų.

Tris kilometrus pro viržyną

tavo kaktą raižė tranšėjos,

tavo mintys tave paliko,

liepusios eit velniop.

Nenorėjau, kad prisimintum,

kad juodojo žirgo balsas

brautųs į tavo sapnus,

o blausus pilnaties diskas keltų nemigą.

Dabar spalio rūkas – tavas apsiaustas,

sužeisto vilko šmėkla – tavo naminis šuo.

Nenorėjau, kad prisimintum,

juk vis vien žinojai,

kad tavo rugsėjų kiekis yra ribotas.

Pramanai

Saulė vyniojo pušis į saulėlydžio vėją,

nusileido vėlai.

Lapių kauksmas, meldai, pilnatis.

Surūdijus spyna atsiduoda derva ir aliejum.

Vos sutemus – užklumpa liūtis.

Atėjau iš tamsos,

iš gentainių vargų ir klajonių,

iš spygliuočių miškų, kur naujagimiai buvo našta.

Mano pirštai vis dar atsiduoda kraujais ir pavojais,

mano plaučiai vis dar mena kalbą,

kuri užmiršta.

Mano pėdas vis dar traukia takas į šiaurę,

lapių olos, tarp samanų – bičių kelmai.

Trumpos dienos, žiema,

nepakylanti saulė,

baltas rūkas, tyla,

pramanai.

 

Kalvarkių kronikos

Ei, girdėjot, kažkas

Kalvarijų gatvėj

garsiai skelbė vogsiantis pilnatį.

Vėjo šuoras ją nurideno

atokiau nuo šio miesto,

taip toli, kad net iki marių.

Mieste (visą naktį ieškojom) 

pilnaties nebeliko. 

Sakė matę prie Žirgų rago,

linksmai strikinėjant

tarp Birštvyno virtuolių,

nutvieskiant, vėl panardinant

į tamsą šikšnosparnių būrį,

raškant kosminius kūnus 

iš blausios nakties staltiesės,

nudelbus patrakusį žvilgsnį 

į klampsmėlius.

Ryt paskutinis vasaros škvalas.

Gelsva nebyli jaunatis

lenks rudeniui liauną kaklą,

prisieks nepalikti šio miesto

iki kito žvaigždkopio –