Vytautas Kaziela

Iš užribio

vėl pastūmėtas į užribį

nublokštas

manė neatsikelsiu

nė velnio!

pats suradau sau vietą

kad galėčiau stebėti

kada nors

norėčiau ir jums

apie tai papasakoti

bet dar neatėjo

laikas

*

nežinau kas yra

geras eilėraštis

gal tas iš kurio

žyra kibirkštys

gal tas kuris

yra kamuolinis žaibas

vaikystėje įlėkė

pro nedidelį langą

du negyvi

o man tik apsvilę

blakstienos

tai tiek tos poezijos

*

čiurlena čiurliai       

ir teška varnėnai  

teka pavasario upė

*

turiu susitaikyti

kalnai nesulauks manęs

bent jau šitame gyvenime

duotas pažadas

dar kada nors sugrįžti

liks neišpildytas

mano nepritekliai

mano skausmai ir ligos

mano metai

kurių jau neperlipsiu

*

tu buvai musė

jo akių voratinklyje

jis patyręs medžiotojas

laukė kol dar labiau įsipainiosi

tada jis tave išgers

iki kartumo

iki susiraukšlėjusių

rožių žiedlapių

puodelio dugne

ir nusipurtys