Justas Jasėnas

Šventieji jubiliejiniai metai Trakų bazilikoje

Lietuvos globėja Trakuose

Uždangstyta paauksuotais šarvais

Ką jaučia širdis

Laikant vaikelį valstybėje

Tik judviejų veidai ir rankos

Puošnumu nesurakinti

Gal dar globos ir išlaikys

Pašaliuos žirniais

Pažirusius mus

Panevėžyje. Taku tarp ligoninės ir gimnazijos

Maironio takas

Kaip nusiteikus eiti juo

Ar žengt ryžtingai maršo tempu

Ar panarinus galvą kiūtint

Dainiaus vardas šmėžuoja atminty

O ką daryti dabarty

Arklo knygos lyros

Neliudija net medžiai

Šiaurinė pusė su menka šviesa

Ir su šešėliais

Žaidžiančiais ant sienų

Gimnazija neturi sau lygių kaimynų

O jų deja nepasirinksi

Tad teks ir būt vienai tokiai

Tarp plūduriuojančių kažkokių reikalų

Ne Lietuvos

Tik ne savos valstybės jie

Patrauklesni nes mirguliuoja o ir kvepia

Argi tad verta

Vargt bevalgant savą duoną

Geriau papildomai pasiūlyt papildų

Geriau dar pasityčiot iš savų

Ir gimtą žemę pagaliau

Į vietą pastatyti

Visuos kampuos

Piliečiai burbuliuoja

Aplenkęs juos

Arčiau prie Salomėjos priėjau

Neišmanau kaip jausis ji rytoj

O laimei šiandien

Dar suspėjau

Paliesti plaukus

Akis Poetės įsiminti

Vabalninko miestelyje

Skurdus miestelio centras

Nusigyvenę nugyventi pakraščiai

Mačernio nebeskaito Monsinjoras

Netūpčioja Strielkūnas svečiuose ir neberūko

Paryžiaus gatvėje sugriuvo eifeliai

Senutės tykiai išslenka iš parduotuvės

Aikštė be atlaidų vainikų ir saldainių

Nėra merginos kurią Dievas

Nors vienai nakčiai perkeltų į savo dangų

Klebonas galynėjasi su devyngalve hidra

Ir žodžiais ir jėga

Organizuoja sukilimą

Einu prakeikta gatvele

Senolė badinėja šakute apytuštėj lėkštėj

Vaikeli gal reikia kojinių

Juk ir šiais metais bus žiema

Ir nežinau ką pasakyt

Ką jai lėkštėn įdėti

Ak Vabala bala tavi smilkiniai

Šilta kojoms

Salomėja tavo vardo neapginsiu

Bet nebepamiršiu

Į Žolinės aikštę sugrįžti nenoriu

Prie Juliaus Janonio paminklo Biržuose

Janonis rengias iš aikštės pakilti

Atšiaurūs vėjai apdarą nuo kūno plėšia

Kas šitaip kelia jį aukštyn

Ar vėjai galynėjasi ar mintys

Grumias ir užtveria kelius

Greičiau virš žemiškų vargų

Ir virš politikų visų

Skaudžiau už kraujo lašą

Už tuos pačius neištartus žodžius

Į postamentą šluota atremta

Sušluos nukritusius rudens lapus

Gal ir paminklą sumanys sykiu nušluoti

Gyvų valia visaip išmano

Su mirusiais atsiskaityti

Ir kaip drįsai šiandien tai pamatyti

Geriau jau būtų buvę nematyti

Tai ką gi su tavim daryti – pamatei

Atmintyje tatai laikyk

Ir niekam niekam šito nesakyk

Prie paminklo „Visiems Šeduvos žydams“

Dešinėj rankoj gėlelė

Kairysis kumštelis suspaustas tvirtai

Palei Niauduvą

Einu pasitikti nulemtosios lemties

Išdidžioji baigtis

 Žiedlapių įsitvėrė

V. Kazielos nuotr.