Sara Poisson

(Iš bevardžio ciklo)

Užsimerkus

Pone, ar klausiate, kas yra akys?

O gal – kas šviesa neregystei?

Pašnekesį apie tai pavadinčiau

pro tamsių durų plyšį į irštvą ligonio

išsikišusiu šviesos peiliuku.

Esate matęs, kaip tas išgąsdina dulkes?

Kiekvienoj kartoj rasis jaunuolis , kurį

apsvaigins ši savivalė,

kai ribodamos su tamsa

šviesa apsireiškia mums lyg žinia,

siunčiama iš aukščiau įsikūrusios karalystės.

Už grožį šviesos reikėtų dėkoti tamsai, ribai,

linijai, mūsų išpaikinto proto

palinkimui regėti skirtumus.

Formulė – apriboto matymo būdas,

fotografija, kuri mus gina nuo būtinybės

pamatyti prieš tai ir po to. Reginiai,

išstumiantys regėjimus, mažų mažiausiai –

kalbą ir pasakas. Anot Tomo, poeto,

„užsimerkęs gali palypėti nebesančiais

laiptais į mansardą, kur grindys

dar girgžda po pusbrolio kojomis“.

Senatvė, neretai mėgstanti mokyti, pone –

švelnusis akių aptemimo būdas.

Kadaise buvom įpratę manyti, kad tai

padeda seniams regėti protu arba išmintimi.

Kad įrodytum tai, pakaktų aklo Homero,

apie geležį sakiusio, jog toji žila.

Ką pirmasis Europos poetas sakytų mums

apie šviesą, verčiančią užsimerkti, joje

gimstančias aklo Luiso pramanytas būtybes?

Sapnas, lytėjimas – tai, ką vis apvagia,

sakytumei, kiaurai matančios akys.

Ūkanos, prie kurių veržiasi širdys poetų –

tarytum kažkas geresnio, vien jau pats žodis,

melodinga daugiskaita, kažkuo pranašesnė

už šviesą, aiškumą, nepasiduodanti

žirklėms ar stalo sidabrui.

Ar pamatęs kadaise kažką

vis dar matai ir ar norėtum matyti?

„Panarinę galvas medžiokliai neregi to,

kas parodyta mums. Niekas nemato

kits kito“, – šiandien temstant, kas akimirką

matant mažiau ir mažiau, man iš knygos 

kalbėjo poetas.

Vaikų kambarys

Vieną gražų – jei ne gražiausią – rytą

laikrodžio dūžis yra jo paskutinis dūžis.

Krumpliaračiukai ir spyruoklytės

išsiskirsto lyg šviečiančios bitės, ritės,

voriukai, variokai, juokai, kosuliai.

Kažkuri mūsų dalis mums nežinant

lieka svarstyti: sąmyšis tai ar tvarka,

džiaugsmas ar ašaros. Kažkuri

mūsų dalis atkartoja Nazymą,  poetą,

sakantį mirusiam draugui:

„Ir vis dėlto šiam pasauly

gardžiausias vaisius – šviesa“.

Nepaisant to, kad ji pasirodo

tarytum be šeimininko. Tarytum

rytas būtų niekieno nepadarytas. 

Ir todėl kiekvienam vaikui leista

susigalvoti, kas autorius. Išverst

į rašytinę kalbą, ką apie tai loja

baltas ar juodas šuva (tvarkai

tinka grynumas, kartais dėl jos

tenka aukoti aušrą ir prieblandą).

„Tai (…) užkeikimai, mesti, kad

akimirkai dingtų buka bjaurastis ir

iškiltų darna – civilizacijos, arba,

galiausiai tai vis tas pats –

vaikų kambarėlio darna“, – sakytų

mums Česlovas, irgi poetas. Pridurtų,

kad leista suprasti:  tvari tik darna –

nors negalime būti visiškai šituo tikri. 

Juolab įstrigę savo vidinėse navose,

kur viešpatauja proporcijos.

Naudingos? Taip, jos nuodingos.

Ir mirtinai. Mirtinai, mielas pone,

nustebime šitame svaiguliuoja

mažytė Jūsų sudužusio Pono

spyruoklė. Gal pasakytumėt,

koks gi tai skaičius?

Nei karnavalas, nei karas

Mielas pone, ar galėtumėt įsivaizduoti kažką,

kas nei karnavalas, nei karas, lyg tarpinis?

Tarsi įsikūnyt bandytų žodis, kurį iš vidaus

jau pradėjo ardyti fantazija.  Tarytum visko

pradžia būtų kalbos netvarumas,  išdaiga

gramatikos: dangiškos spalvõs uniformos su

baltais apvadais, siaučiančios sapno kūnus.

Ginklai – lyg dideli stalo įrankiai ar žaisliukai.

Sapnuotoja, viską reginti tarsi sapnuojantis

Dievas, numatęs ir savo garbintojus, ir jų

sukilimą. Kruvinas paukštis, įstrigęs – ne,

įrašytas – gatvės  purve. Balandis? Nužudyta

Šventoji Dvasia? Ir sapnuojančios moters

batelis įmintas šalia. Divos ženklas,

kurį, kaip ir paukštį, kaip kraują ir purvą,

tuoj nuplaus kūrinijos kariuomenės srautas.

Betgi ne: sapnuotoja stveria kurpaitę,

karnavalinė eisena stabteli.

Purvinu bateliu antspauduojama nėriniuota

moters krūtinė, be žodžių. Užrakintoj josios

burnoj slepiami klebantys dantys reikštų

Dievo kalbos tamsoje nuolat tūnančią piktąją

dvasią. Amen, ją nepadoru net sapnuoti.

Ką jau kalbėt apie žilą jaunikį, kuris karo

(o gal karnavalo) kolonos priekyje tartum

mergaitę neša tą nepadorią sapnuotoją.

Mielas pone, sapnuojam drąsiau, gražiau

ir šiurpiau nei išdrįstame pamatyti.

Sapno rankose – pusė ledo ir pusė ugnies.

Arba: ne mes, o kas kitas, už mus akylesnis,

sapnuoja mūsų sapnus.

Negatyvas. Raiduliai

„(…) Kodėl negalėtų kažkaip atsirasti naujas mokslas kiekvienam objektui?“

Roland Barthes.

Pone, leidote man pamatyti Jus, pamačiusį

juodulius, nelyg raitelius, nelyg raides.

Visa tai, prašau, jei tik galima, pavadinkime raiduliais.

Kai visa praeina ar išaiškėja (tai dažnai vis tas pat),

lieka žodis, prilygstąs prasimanytai nuotraukai,

kurioje atpažintume tėkmę ar virsmą.

Plunksną, kuri vis dar kalasi ir vis dar dūla.

Pone, leidote prisimint savo seną

Užgaidą akimis atrakinti viską, kas tampa, kas

niekad nebūna visas ar nepasirodo visiškai.

Kaip kad vakar mauduolis arba mauduolė:

už sienos girdėjau gurkšintį, vonioje besivartantį

kūną, emaliuotuos kraštuos teliuskuojančias pilkšvas,

neaiškias užuominas. Sakytumei, murmesius.

Kažką tarpe švaros ir nešvarumo. Kažką,

kas vis prašosi dar negirdėto vardo, kad pritiktų jisai

vakarop kiek atleidžiamai stygai. Senatvei?

Naujas vardas senutės būstą pripildo krikštynų

džiaugsmo. Vaduoja iš svaigulio, kurį sukelia

gražios nepažįstamos raidės… sakėme, raiduliai?

Pone, vakar mačiau Jūsų reginio negatyvą:

tamsią plieno palangę, ant jos

snyguriuojančius baltulius. Baltas katinas

laižė man veidą lyg savojo kailio nešvarą.

Kaip tik tai ir sutrukdė man

išmatuoti kontrastą.

Šarka ir kiti pramanyti paukščiai

Kad pakeltumėt savo akis nuo pramanytų daiktų,

reikėtų papasakot Jums apie šventuosius numirėlius,

varvantį kvapnų aliejų iš vieno ausies,

skystus vaistus iš kito akies. Jeigu niekas nebūtų

pagijęs nuo šios gyvybingos mirties, kažkas

būtų priverstas visa išsigalvoti.

Ar galėtume pasakas pavadinti daiktais?

Kažkada buvau mokoma, dargi griežtai,

jog eilėraštis – daiktas, kuris gali būti palygintas

su tokiu pat tobuliau pramanytu daiktu.

Ši mintis man – vienas bjauriausių daiktų,

tiesa – ten, kur visi daiktai yra gražūs.

Kas yra šarka vagilė tenai, kur kiekvienas vagis

arba paukštis padeda apsivalyti?

Kadaise prasimaniau: „Pasakyk man, kas tavo

vagis, ir pasakysiu tau, kas tu“. Varninių

paukščių poras susiuvusi monogamija,

šarkų lizdas su atsargine anga, grožio pomėgis,

taipgi sparnuota sparnuočio vaizduotė.

Ar nemanot, kad medžiaga, iš kurios prasimanėt

kažką, buvo ne vien ar ne visiškai Jūsų?

Visą dieną žiūrėjau į zylę, klausydama,

kaip ji groja atviro narvo (ar nervo?) virbais.

Narvas tapo jos muzika, instrumentu.

Galvojau apie atlapus Jūsų namus.

Apie naują atvirą burną, šarkos išluptą

naują Jūsų liežuvį.

 Ar pasitikrinot šįsyk duris?