Algis Jakštas

Iš knygos „Aukojimas”

TĖVUI

Rūkų drobės virš klonių.

Ryto alsavimu

Paženklinta žemė.

Mūsų brydė, palikta

Rasotoj gyvenimo pievoj.

Lakštingalos giesmė –

Himnas gyvenimui.

O mintyse

Lyg baltas rūkas

Prisiminimai plaukia…

Prisimenu, kaip tėvas –

Lyg Širvio beržas

Su plieno dalgiu

Ant peties – palikęs brydę

Mano gyvenime, išėjo…

Išėjo – ir liko gyventi.

O senas dalgis vis

Dar laukia jo rankų…

IŠ SIDABRO NAKTIES

Toks svaiginantis

Liepų kvepėjimas

Sidabrinių debesų apsupty

Ir širdies lyg drugelio

Virpėjimas

Tyloj vasarvidžio

Sidabrinės nakties.

Taip gera – užsimiršus

Sidabriniam laike,

Svaigt ne nuo vyno –

Nuo liepų kvapų.

Jausti gyvastį žemės

Ir trapumą Būties.

Būti turtingam ne auksu –

Sidabrinių šviesa debesų.

Ir dalintis tais turtais

Su tavim, mylima…

VĖJO DUKRA

Vėjo pilnais plaukais

Tu išbėgsi į auksinę

Rudenio tylą.

Tavo juokas

Išskrendančių

Paukščių

Skardens balsais.

Tavo meilė tuštumą

Užpildys laukų.

Negirdėsi mano

Žodžių „Aš tave

Myliu, myliu, myliu!“,

Vėju skriejančių

Tau iš paskos…

Tu būsi vėjo laiminga

Dukra, gimusi

Mano sapnuos.

Ne duris – širdį savo

Tavo buvimui atvėręs –

Lauksiu tavęs

Ne į sapną – į gyvenimą

Mano ateinančios.

AKMUO

Ne akmuo, Dovydo

Į Galijotą mestas, –

Artimo ištartas

Žodis netiesos

Sielą ir širdį

Sužeidžia skaudžiai.

Lieka nuoskaudų

Negyjančios

Stigmos…

Pavėluoti atgailos

Žodžiai neužgydys.

Ilgai skaudės…

PARYŽIUS

Norėčiau

Sugrįžt į Paryžių –

Praeiti Monmarto

Gatvelėm siaurom,

Sustoti prie mimo,

Gyvenimą

Žaidžiančio,

Prisėsti bažnyčioj

Senoj,

Kur verkiantis

Smuikas jausmus

Užliūliavo…

Norėčiau

Sugrįžt į Paryžių…

Tiek laiko praėjo,

O aš Monos Lizos

Žvilgsnį jaučiu.

Mylimą moterį –

Lyg Botičelio

Venerą sapnuoju

Ir keistuolio

Dali nutapytą

Laiko slinktį

Jaučiu…

GAIVOS POJŪTIS

Šulinys

Prie kelio –

Vanduo

Piligrimo

Troškuliui

Numalšinti…

Atsigersiu –

Gaiva

Kūnu

Nubėgs…