Kristina Poderytė

Nesakyk, kad nesakiau

***

Aš tau niekad nesakiau, kad

išrėkiu klyksmą,

nuriju oro gurkšnį

šviežut šviežutėlio,

perskaitau žinią nuo Hermio

iš viršaus į apačią,

iš dešinės į kairę.

Aš niekad tau nesakiau, kad

akina kryžkelė,

kad prikalta prie rytojaus,

o Damoklo kardas

dalija mane

į keturias esybes.

***

Aš tau niekad nesakiau, kad

esu Severiutė,

kad leidžiu dienas

linksmoj gegužinėj

iki trečiųjų gaidžių,

kad atpažįstu Tave

ir išsižadu.

Aš niekad tau nesakiau, kad

pati iš savęs išeinu ir

įsikuriu Kairabalėj,

mėtau pėdas ant pelkių

šachmatais slapta,

kad niekas nerastų,

nežinotų slėptuvės

kastos.

***

Aš tau niekad nesakiau, kad

laiškus kasdien

savo Dievui rašau,

kad dedu ant palangės,

kad zylės rytais,

skiemenuodamos skaito,

supranta, jog…

Nesakiau aš tau niekad, kad

Sabos valdovė esu,

kukučio rasta,

kad leidaus į tolimą kelią.

Saliamonas sutiko ant stiklo parketo –

kad permaniau klastą –

nežino.

***

Aš tau niekad nesakiau, kad

sukuosi Salomės svaigiam sūkury,

kad slibinui galvą

nukirsdint liepiau.

Budelis atnešė ją

ant aukso padėklo,

kad dievišką puotą

galėčiau

kerėti, o…

Tau nesakiau, kad visada

davinys šis – apgaulė,

kad troškimas – užnuodytas mano,

o laukinės obels obuolys

kad netyras.

Savo noru atkandai skaniai –

užmigai.

***

Aš tau niekad nesakiau, kad

stoviu kaip druskos stulpas

nuo saulėlydžio iki saulėlydžio.

Kad jūros bangos putojas ir plakas

po kojom, degina toliai akis,

klykia senos žuvėdros

tamsoj, jog…

Niekad aš tau nesakiau,

kad nėra sutvėrimo pasaulio,

tik begalinė griūtis,

kad dangus per aukštai,

o požemio vartuose

užmarštį saugo

pamėklės.

***

Aš tau niekad nesakiau, kad

Hefaistas išliejo man

skydą auksinį,

įdėjo Medūzos akis,

kad į jas pažiūrėjus

į akmenį virstų žmogus

ir amžiams nutiltų –

girdėt negirdėtų, ką 

Nuolat sakau-nesakau

nei žodžiu, nei tyla

begaline, tuščia,

kad dienos kandeliabrų šviesoj

svetimi pasiklydę šešėliai

bekraujai.

Vytauto Kazielos nuotr.