Tomas Vyšniauskas

Mikas Džiageris išėjo į pensiją

dieną tą

kai rieduliai mutavo

saulė leistis atsisakė

gal tos saulės nė nebuvo

galgi kapinių žibintą

glaustė prieblandos

lipnus glėbys

rieduliai riedėti neketino

tiesė dar tik rietėsi į ratą

gūžėsi į slenkstį nuodėmė

žavus sociopatas

žvalgėsi į pakeleivingas

merginas (ak tie tamsumų

pavojai) rieduliai

mutavo kildami į orą

skilinėdami poškėjo

skilo gal

nuo našlaitės šaknies gal

nuo entuziazmo pertekliaus

(kaip plyšta lastelės

lūkesčio pergrūstos)

žvalgiausi

į tą įtrūkių raštą

kol tranzuotojos įsėdo

į karštą automobilį

kol visą granitą

prarijo laiko mašina

kol vyzdys suakmenėjo

liežuvis išsišakojo

žodis teišgyveno vos

išsigimusią sekundę

akmuo nukraujavo

paliestas akmentašio kalto

ir to <.> lašo

kraujo

nepajėgiau pakelti

 

tverti reikia iš visų jėgų

į akmeninę lentelę

smilium rašto neįrėši

kad ir kiek seilėtum pagalvėlę

kad ir kiek dekoruotum nagą

žodis teišgyvena vieną

vėjo atsidusimą

Viešpats vienu atsidusimu

nuspjauna reaktorius

nuo Fukušimos

industrinės krūtinės

vėl burzgia ekskavatoriai

plėšydami pasaulio odą

betono plokštė pakyla į orą

keltuvo hidrauliniai sanariai

traška – palfinger

yra senas manipuliatorius

Viešpats yra senas

manipuliatorius leidžia

kūnui pakelti virš galvos

akmenis kurių pats netvėrė

ir levituoja ore

betonas

debesį sugėręs sunkus

ir stingstantis

kaip Dievo kumštis

 

prašmatnumas traukiasi iš Titaniko

matai plaukia

laivas pakrypęs nei

tai į dešinę nei tai į kairę

plaukia sau

sakyčiau

durnių

bet randu užuojautos

sakyčiau pirmyn bet randu

skepticizmo

sukasi pasaulis

aplink savo ašį

o atrodo toji figūra

it luošos balerinos piruetas

taip sukasi kol ima svaigti

apie rytojų

išėjusį iš komforto

zonos

tos zonos ribas

vos beįžiūri bet ledkalnio

iltis aštri nei skalpelis

pasaulis

palinkęs

į pusę be kurso

jo valiuta

prarūdijusi balija

karstelis

irklą palikęs

anapus

perpjauto pilvo

 

junkfood įsiprasmina

ir sako vilna

esu žiedadulkė nuskalbta

iki vieškelio pilkumos

mano siūlas

kandžioja jautrią odą

mano regztys

šilumą saugo šaltį atmuša

pilkas išaugtas megztinis

sako šiukšlė

sako nuskalbta

sako mano šviesą

kandies sparnai atspindi

sako į sąvartyną 

sako ten tarp atliekų

veisiasi

spalvoti vabalai

pilkumą kramsnodami.

iki sušilimo

 

vienas ir _______________________

per dvi sekundes (dvi

nes vienas plius veidrodis

dvi nes pradžia nenuneigia

pabaigos) galima

nuveikti aibę dalykų

vieni nereikšmingi

kiti

nereikšmingi dar

labiau galima

suskaičiuoti iki dviejų

galima nusikeikti ir užsispirti

neskaičiuoti

galima atsidusti nespėjus įkvėpti

galima įkvėpti

neturint laiko iškvėpti

kaip žinia neiškvėpęs

nereiškia neišsikvėpęs

neišsikvėpęs

nereiškia gyvas

gyvas nereiškia nesužeistas

nesužeistas nereiškia kad ką tik

neišlupau dviejų skeveldrų kelio

iš drumzlinos laiko akies

brokuotu vyzdžiu

dabar žvelgiu

ir girdžiu kaip

gergždžia metai gegutės gerklėje

sunkiasi džino kraujas

iš skilusio ąsočio

nei miliamperai iš nusivadėjusios

baterijos

štai dar dvi sekundės

nusirašė

dvi

nepritapusios dvi nesuporuotos

sekundés

netvarumo

 

eidamas į bažnyčią

tėvas visada velkasi

švarką tiesa sakant

švarko jam nereikia nereikia

pustytis nereikia stengtis

padaryti įspūdžio

tam kuris mato bet leidžia

nereikia mat tėvas

doras žmogus

vis dar

_____

velkasi

bažnyčia nutolo

kelias išsitrynė

nežinau kaip bus

kai skaitysiu šitą tekstą

laikas mėgsta trintukus

laikas mėgsta gležną

perspektyvą kas jam

kostiumas iš urmo

bazės

kas jam etiketas paprotys

elegancija

kas jam maldos pareiga

kas jam švarkas

kad ir pilnomis rankovėmis

nuolankumo