Aušra Lukšaitė-Lapinskienė

***

Kataloguoju svetimus gyvenimus

tuos už šviečiančių langų

influencerių valdomus

kuriuose daug blizgios tuštybės

ir iliuzijų

kataloguoju svetimus gyvenimus

nes savas atrodo

pernelyg pilkas

pernelyg nuobodus

ilgi pareigų ir įsipareigojimų sąrašai

visa kita poezija tik poezija

ir ėjimas į tamsėjantį vakarą

tik laiko dalybos derybos

ilgėjančių šešėlių grafika

vakarėjančiam horizonte

ar keisčiau savo gyvenimą

į tą švytintį

vertą žurnalų

nė už ką –

kam toks gyvenimas

jei jame nėra vietos poezijai

Paklydimai

Springo sausis balto sniego turiniu,

Smigo sielon sausledžio smeigai,

Žiemą pardavėme savo kūnus Judui

Ir išbarstėm sielas guriniais.

Ėjome sunkiu keliu į nežinią

Negalvodami, kur norime nueit.

Tik sniegai, tik šviesos akino –

Švystelėjo greit, o geso per lėtai.

Ir pamiršome savin pareiti –

Mūsų kūnai klaidžiojo aklai.

Sielos ciniškai kvatojo celėse,

Šaukė bokštuose šalti varpai.

Jau neliko laiko išsipirkti

Savo kūnus, baimes ir kaltes,

Pripažįstam – buvo lengva kristi

Ir pamiršti viską – net aistras.

***

Vėl nusitrynė ribos tarp to,

ką matėm ir ką praleidom,

vėjas benamis čaižo

rykštėmis mūsų veidus,

kaukia stogais skardiniais

baimės lediniai šunys,

priešais mus tvirtai užsitrenkia

aukštos šventyklų durys.

Eisim prieš vėją į kalną,

prieš sniegą į slėnį leisimės,

nusidėję darbais ir mintim,

patys savo kaltes atleisime,

kūną ir sielą nešime

lyg nudėvėtą paltą

ten, kur ne tik nuo sniego, –

kur nuo vienatvės šalta.

Ten baigiasi šitas pasaulis,

kadaise dievo sutvertas,

bet neprasideda kitas,

naujo gyvenimo vertas,

todėl neištarsiu –

akimirksni, stabtelk, žavingas,

geriau pasiliksiu ten,

kur žydi dangus nuodėmingas,

kur neša į statų kalną

Sizifas akmenį sunkų,

kur pergalės spalvos ir šviesos

vienodai visiems išblunka.

***

Pro ankantį langą

pelėsio migla įsigauna

oda pašiurpsta

į poras smelkias

šiurkštus ir pabodęs lietus

žvilgsniu norėčiau išbėgti

tavęs pasitikti

bet stiklas sulaiko

uždaro tikrovę

apgauna tamsa

žingsnius įvyniojus

į kibų išblukusį

lyg sena faksimilė

voratinklį

tarp tavęs ir manęs

ne tamsa ne bedugnė

tik vėjo semantinis laukas

išnuomotas laiko gramatikai

tik įkeistas bankui tikėjimas

išsipirksim mes jį abu

tik išmokim išlaukti

po vieną

***

Tamsioj palėpėj

paslėpiau baimes

nepasitikėjimą ir ilgesį

paslėpiau bandymus

suvesti sąskaitas

su savimi su gyvenimu

tamsioj palėpėj palikau

išaugtą vaikystę

klaidžiojimus paribiais

ieškant savos tapatybės

ieškant išeities iš aklaviečių

bėgant nuo sumeluoto gerumo

užkišau ten seną portretą

kurį padovanojo

kadais mylėjęs vyras

dabar užlipus į palėpę

nieko neradau

tik tą portretą moters

kuriame savęs

nebeatpažinau