Anna Auziņa. „Buveinė“. Romano ištraukos

Į Vilniaus knygų mugę atvyksta žymi latvių poetė, tapytoja, literatūrologė Anna Auziņa (g. 1975), skaitytojams pristatysianti knygą „Buveinė“. Knygą išleido „Slinktys“, į lietuvių kalbą vertė Audrius Musteikis, redaktorė Asta Žūkaitė, korektorius Linas Daugėla, knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.

Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Latvian literature platforma.

Romanas „Buveinė“ pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu, brendimą ir tapsmą. Dienoraščio autorės Terezės įrašai aprėpia 2008–2020 metus, bet juose vis nusikeliama į vaikystę, paauglystę, jaunystę – praeito amžiaus devintą ir dešimtą dešimtmečius. Susitikimas su knygos autore vyks vasario 27 d. 17 val. 1.3 salėje parodų ir kongresų centre LITEXPO. 18 val. „Slinkčių“ stende (5.C01E) bus galima asmeniškai susitikti su autore, gauti autografą.

Publikuojame romano ištraukas.

2008

///

01 22

Antroje klasėje sliuogiau kartimi. Iš pradžių nepavyko, bet po kurio laiko jau užsikardavau iki pat viršaus – turėjau daugiau jėgos.

– Šaunuolė, – pasakė fizinio lavinimo mokytoja. – Matosi, kad pradėjai lankyti krepšinio treniruotes.

Pasiekdavau sporto salės lubas, tačiau maloni įtampa tarp kojų, atsirandanti slenkant aukštyn, dėl to nenumalšdavo.

– Man patinka tas pojūtis, – naiviai pasakiau.

Nežinau, ar draugės, pritariamai sulinksėjusios, suprato, ką turiu omenyje. Pojūtis buvo toks masinantis, tik aš neturėjau nė menkiausio supratimo, ką su tuo daryti. Buvau jį pamiršusi, bet dabar kartais prisimenu prieš vaginalinį orgazmą, kai dubens dugno raumenys įsitempia iki pačių gilumų. Kartais net vaizduojuosi sliuogianti – nelyginant lokiukas, besiropščiantis į pušį.

///

01 27

Tėtė buvo drovus. Niekada nebuvau mačiusi jo nuogo, net netyčia, ir jis vengdavo tiesioginių apibūdinimų.

Vaikų darželyje matydavau, kaip šlapinasi berniukai, stačiomis, pirštais suėmę mažus smailus kranelius. Tačiau suaugusių vyrų kelnaitėse, kaip pastebėjau paplūdimyje, pūpsodavo tokie kaip kukuliai, visai kitokios formos. Taigi nebuvo pagrindo manyti, kad vaikų atsiradimas būtų susijęs su kraneliais. Galimas daiktas, gretinu šiuos dalykus remdamasi dabartiniu savo išmanymu. Anuo metu neturėjau įtikimų versijų. Tėvai buvo užsiminę, kad reikalinga viena mamos ir viena tėčio ląstelė. Iš kur tos ląstelės atkeliaudavo, kaip susitikdavo?

Atradimą netikėtai padovanojo Kurtas Vonegutas.

Tėvams nešovė į galvą iš manęs atimti neseniai išėjusios knygą, apie kurią visi jų draugai sakė, kad gera. Jie juk nežinojo, kas ten rašoma. Tiesa, mama įtariai sukluso, kai paklausiau, kas yra homoseksualistai, – knygoje buvo parašyta, kad Dveino Huverio sūnus – homoseksualistas. Akimirką padvejojusi mama tikriausiai nusprendė, jog anksčiau ar vėliau aš vis tiek sužinosiu, ką reiškia šis žodis, ir atsakė, kad čia toks meilės būdas, su nukrypimu. Kai vyras myli vyrą. Iki tol nieko panašaus nebuvau girdėjusi. O toliau Vonegutas rašė, kad homoseksualistai kiša savo daikčiukus viens kitam į užpakalį ir burną!

Ūmai aš viską supratau. Sužinojau visai iš kito galo, jei galima taip pasakyti. Jeigu „homoseksualistai“ kiša daikčiukus viens kitam į burną ir užpakalį, kur juos kiša kiti vyrai? Tie, kurie myli moteris? Ar tai gali būti tiesa?

///

02 02

Turėjau šešis sekso partnerius, įskaitant tą, su kuriuo ir šiandien gyvenu. Trims iš jų buvau pirmoji. Kiti du – priešingai, buvo sukaupę tikrai nemenką sekso patirtį. Dar vienas – vidutinę arba nedidelę, kaip man dabar atrodo, tačiau didesnę už tuometę maniškę. Vienas iš jų buvo chemikas. Vienas – labai garsus ir vienintelis, su kuriuo pisausi jau pažinties dieną. Taip pat vienintelis manęs nė trupučio nemylėjęs, bet po jo aš sekse kažkaip atsipalaidavau. O su U. man buvo gerai iš karto.

<…>

„Veronika“

12 19

Kai man prasidėjo mėnesinės, jau buvau patikėjusi, kad tai iš tiesų vyksta ir neaplenks nė manęs. Apie tai žinojau iš jogos knygos, patariančios tokiomis dienomis vengti žvakės pozos, taip pat iš bendraklasių ir net iš mamos. Ji buvo sakiusi, kad per mėnesines reikia į kelnaites įsikišti vatos, o paskui ją išmesti susukus į laikraštį, ir kad reikia tokių kelnaičių, kurios vatą prispaustų prie kūno. Bet nė vienos iš mano kelnaičių tokios nebuvo, nes vata nuolat važiuodavo užpakaliu aukštyn. Kai kurios mano draugės dabar tvirtina, kad tuo metu jau buvę galima nusipirkti kažko panašaus į paketus, tokius kaip į vaikų vystyklus dedami sugėrikliai (nes sauskelnių irgi nebuvo), ne itin kokybiškus ir be lipukų, bet vis dėlto. Tačiau aš tokių niekur nebuvau mačiusi. Užtat buvau skaičiusi, kad tomis dienomis galima naudoti tamponus. Ir sykį vaistinėje iš tikrųjų pamačiau dėžutę higieninių tamponų „Veronika“. Sukaupiau visą drąsą ir lūžtančiu balsu kreipiausi į vaistininkę. Tamponus gamino kažkoks kooperatyvas. Jie buvo kieti, postoriai, sunkokai įkišami, dažnai nueidavo plaušais, bet vis tiek daug geresni už vatos kuokštus, kurie važiuodavo aukštyn, praleisdavo, lipdavo ir dar kitaip apsunkindavo. Nuo tada stengdavausi dalį kišenpinigių atidėti „Veronikos“ pakuotei. Vaistinėse jų ne visada būdavo, todėl pamačiusi pirkdavau kelias dėžutes, jei tik užtekdavo pinigų. Kartą Julija pasakojo, kad taupumo sumetimais naudojo senas paklodes. Kai jau gyveno atskirai ir viena augino Antoną. Beje, aš namie ir dabar panaudoju senas paklodes, rankšluosčius ar dar ką nors iš medvilnės, ir niekas nevažiuoja užpakaliu aukštyn. Matyt, dabar mano kelnaitės labiau priglunda.

2009

Parduotuvė

05 10

Vieną žiemos pavakarę dešimtoje klasėje ėjau namo, kaip paprastai, Malūnų gatve. Buvo jau sutemę ir tuometė Ryga atrodė pilkoka, tačiau ties Bažnyčios gatvės kampu išvydau neregėtai šviesius langus. Tais laikais, nesant reikalo, į parduotuves neužsukdavau, niekada neturėdavau pinigų. Tačiau milžiniškos vitrinos viliojo taip, kad apėmė smalsumas ir aš stumtelėjau duris. Viduje man užgniaužė kvapą. Parduotuvė buvo didelė, ilgos lentynų eilės, platūs praėjimai – galėjai vaikščioti ir netrukdomai apžiūrinėti prekes.

Kokių tik prekių ten nebūta! Rožinės ir geltonos įvairių formų kempinės; spalvoti vatos kamuoliukai didelėse permatomose pakuotėse; šampūnų lentynos, kremų lentynos. Buvo ir lentynų su ypatingais veido prausikliais. Žurnalai tuo metu pradėjo rašyti, kad nelabai gerai veidą prausti su paprastu muilu. Dar ten buvo pienelių ir losjonų, buvo skystų veido prausiklių. Ir ištisos lentynos dekoratyvinės kosmetikos. Mažosiose galanterijos krautuvėlėse norėdama ką nors apžiūrėti turėdavai prašyti pardavėjos! Sykį dar pradinėje mokykloje mes su Ilva Tartu gatvėje nusipirkom raudoną lūpdažį ir tučtuojau jį išbandėm, bet, nelaimei, iškart susitikom mano mamą. Nemokšiškai ištepliotos tamsiai raudonos lūpos mano išbalusiame veide jai neatrodė skoningai. O man atrodė. Čia, naujojoje parduotuvėje, visur buvo veidrodžiai ir viską galėjai išbandyti ryškioje šviesoje.

Toliau driekėsi paketų ir tamponų lentynos, nuo kurių be jokių prašymų galėjai imti tamponus ir paketus. Daugybė įvairių paketų dėžučių su nupaišytais dviem, trim, keturiais ar penkiais lašais ir specialūs paketai nakčiai. Rodos, pats geriausias dalykas buvo tamponai – „Tampax“ tamponai su aplikatoriais – kad prie jų nereikėtų liestis rankomis. Ir viską galėjai tyrinėti kiek nori. Būsimų valgymų sąskaita nusipirkau vieną tokią dėžutę – dėl viso pikto, jeigu stebuklingoji parduotuvė staiga pradingtų. Dėžutė nebuvo pigi, bet įpirkti vis dėlto galėjau. Nieko baisaus, kad neliko pietums – juk gyvenu netoli mokyklos.

Parėjusi namo, neatgaudama kvapo pasakojau apie naująją parduotuvę Lilijai.

– Tu neįsivaizduoji, – aiškinau jai, – ten yra – ten yra visko!

Tai buvo pirmoji Rygoje parduotuvė „Drogas“.

<…>

2010

Sniedzė

06 25

Zylės gyvenimas tuo metu buvo nekoks – gal tik dabar nutuokiu tikrąjį jo žiaurumą. Kai susipažinom, Zylei buvo šešiolika, ji niekur nesimokė, gyveno pas Baibą, padėjo jai auginti sūnelį. Tik dabar iš tikrųjų suprantu, kad Zylė tada gyveno pas Baibą todėl, kad gyventi namie jai buvo neįmanoma. Ir tai visai kas kita nei mano, viskuo aprūpintos paauglės, patiriančios per didelę tėvų kontrolę, rūpesčiai. Zylės tėvas ir pamotė gėrė, o tėvas Zylę dar ir mušdavo. Mama mirė, kai Zylei buvo aštuoneri. Tada Zylė kurį laiką mokėsi internatinėje muzikos mokykloje, po devynių klasių grįžo namo ir iškart persikėlė pas Baibą. Ten buvo tokia lyg komuna: niekada nesupratau, kas ten gyvena, o kas tik svečiuojasi, kas su kuo miega ir iš ko jie visi pragyvena. Dabar nuvokiu, kad tai buvo Baibos namai, kuriuose, be jos, pastoviai dar gyveno vaikas, Baibos naujasis draugas ir Zylė. Evartas ten užsukdavo iš inercijos ir nutiko taip, kad jis susiėjo su Zyle – kaip jie patys paskui sakydavo, santykiai susiklostė istoriškai. Bent aš supratau taip, kad nėra jie karštai įsimylėję, bet tai galėjo būti tik mano interpretacija. O Baibą jis labai mylėjo, į pabaigą netgi desperatiškai.

Greičiausiai Evartas ir Zylė iš pradžių troško tiesiog artimo žmogaus šilumos. Aš, beje, troškau to paties erdviajame Blaumanio gatvės bute, kur parėjusios iš mokyklos manęs visada laukdavo puodas sriubos.

Maždaug po metų, kai Evartas sumąstė, kad vis dėlto myli mane ir pasisakė, Zylė nuo jo jau laukėsi.

Mano santykiai su jais visą tą laiką buvo geri. Aš kaip ir turėjau kitų vaikinų, o su Evartu ir Zyle buvom tokie lyg draugai. Žinojau, kad jai vėluoja mėnesinės, o vėlesnėmis savaitėmis, kai Zylė slankiojo ir aiškino, jog darysis abortą, sekiojau jai iš paskos bandydama atkalbėti. Iš tiesų mudviejų norai buvo priešingi. Esu beveik tikra, kad Zylė norėjo vaikelį išsaugoti, o dėl savęs visiškai tikra – nieko kito taip netroškau, tik kad ji kuo greičiau nutrauktų nėštumą. Nes tada, kaip man atrodė, aš galėčiau būti su Evartu. Ypač to troškau nuo tada, kai jis pasisakė mane įsimylėjęs. Bet nenorėjau, kad jos abortas prislėgtų mano sąžinę. Galų gale ji tyčia ar netyčia pražiopsojo aborto terminą, vaisiui jau buvo pradėję formuotis kaulai, o suskatintas persileidimas jiems pasirodė per žiaurus. Taigi mūsų draugystė tęsėsi. Mama kartais pakviesdavo juos pietų, kad mane bent kiek pradžiugintų, bet iš tiesų pasidarydavo dar skaudžiau. Zylė norėdavo mėsos, ir mama gamindavo svogūninius muštinius, didelę keptuvę. Mėsa buvo toks produktas, kurį galėjom sau leisti, visi pasisotindavo, ir kurį laiką būdavo ramu. Aš paprastai rūkydavau virtuvėje su Evartu, bet tik pakaitomis, kad mamai įžengiant jis galėtų perimti cigaretę. Klausydavausi jo ramaus, švelnaus balso. Piešdavau Zylę nuogą su dideliu pilvu. Kartais išeidavau iš pamokų, kad pabūčiau su Evartu, išgerčiau arbatos Taikomosios dailės muziejaus kavinėje. Tais laikais ilgai išsėdėdavom užsisakę vien tik arbatos, užtekdavo svarbaus žmogaus buvimo šalia.

Gal mano buvimas šalia mažumėlę nuskaidrindavo naująją, rūpesčių pilną Evarto kasdienybę. Jis tuo metu uždirbdavo labai nedaug, beveik nieko, dažnai bastydavosi ir išgerdavo. Tačiau jis stengėsi kaip galėdamas ir nėščios Zylės nepaliko.

Pavasarį gimė Sniedzė. Zylei dar nebuvo aštuoniolikos. Sniedzės gimimas, galima sakyti, susuko man smegenis. Vos pabaigusi mokyklą jaučiausi kaip niekam nereikalinga bevaikė senmergė. Labiau už karjerą troškau šeimos. O po poros metų ją gavau.

<…>

2012

Kodėl tėtis turėjo susirgti?

06 30

Mes Garcieme. Ir visi netikėtai tokie meilūs viens kitam, tokie atidūs, paslaugūs. Nors pasiginčijam, pavyzdžiui, apie tai, kas blyną padaro kenksmingą, aliejus ar keptuvė, bet šiaip visur netikėtas gerumas. Suplauti indus stovi eilė ir visi tik pjauna ir grėbsto, tik šlavinėja, tik juokauja. Juokai ir pokštai; mes ir taip jų nevengiam, bet dabar tyčia padauginam. O Lilija su Antonu, didesnę savo gyvenimo dalį tėtuką vadinę pačių susigalvota pravarde Ožys, dabar pagarbiausiai sako „tėtis“ ir „senelytis“.

– Ačiū, kad po praeito karto palikai namus tvarkingus, – pasakė mama.

– Pažiūrėk, kaip Lilija išravėjo bijūnus.

Gal tėtis turėjo susirgti, kad mes ten bent truputėlį pagyventume meilėje. Tik Esterė ir Lilijos Markutis natūraliai įnoringi.

07 02

Mielas Dievuli, prašau, išleisk tėtį dar į Garciemą ir kad jam neskaudėtų.

08 10

Viduje kunkuliuoju iš pykčio, netgi tūžtu ant mamos. Man regis, ji ne taip rūpinasi sergančiu tėčiu, daro ne viską jo kančioms palengvinti, o tik rodo valdžią ir nori kontroliuoti. Iš tiesų, matyt, aš pati noriu viską kontroliuoti ir pyktis čia kyla dėl visiškos mano pačios bejėgystės. Jeigu ne ant mamos pykstu, ant ko tada? Ant savęs? Dievo? Likimo? Šėtono? Jei ant mamos, tikriausiai kalta mano pačios vaikystės patirtis. Kai išspardžiau puodą su karštomis bulvėmis. Kaip ji nesuprato, kad man baisu po tuo rankšluosčiu.

Mama, aišku, ne ką nutuokia apie fiziologiją ar gydytojus, užtat ji įsitikinusi, kad mano ir Julijos norą imtis ko nors daugiau šiuo reikalu skatina subjektyvus kaltės jausmas. Kad, mūsų nuomone, mes darančios nepakankamai, štai todėl tikrąjį rūpestį mums atstoja tuščias blaškymasis. Mama tokio jausmo, aišku, nepatiria, nes ji diena iš dienos pluša fiziškai, o aš ateinu tik padėti priešokiais. Ir, žinoma, jai itin sunku. Taip, su mama irgi derėtų elgtis labai atsargiai. Tačiau vakar nesusivaldžiau ir išrėžiau, ką manau, ir ne viską adekvačiai. Dabar nežinau, kaip išsrėbti.

<…>

Publikacijoje panaudotos nuotraukos autorius – Mārtiņš Zālītis.