Aušra Uldukienė

Akmenys ir debesys

Debesys ir akmenys, akmeniniai debesys

apie kojas pinasi, ant rankų prašosi.

Rytiniai akmenys – lengvučiai Raudonkalniai,

popierinės dekoracijos iš „Kupkėmio“ spektaklio

apie kalnus, žirgus ir velnius.

Pietiniai akmenys verda puoduose kartu

su kirviais, skubos darbais, nedaigiomis sėklomis.

Saviškius, nekantrius ir alkanus,

senus draugus pasiilgtuosius,

kurie nepasuko nuo plento į žvyrkelį,

maitinu dangaus duona ir piktžolių nuoviru.

Sotumo nejaučia –  tik kaitrą akmens, tik šaltį mano

rankų, nuovargio kartumą, dulkes rugpjūčio.

Vakariniai praplaukia patys sau, pasilabina, šypsosi,

lėtai pasiraivo, pasigroži savimi tvenkinio veidrody.

Paskui dingsta, pasiskolinę akmenų tapatybę ir vaizdą.

Turi kažką savyje (atpažįsti, vos pažvelgęs aukštyn), – 

kas prilygsta vandens pylimui iš tuščio į kiaurą.

Nejudėkite

Čeksi žirklės ir krenta žemyn visos nuodėmės.

Svetimos, miesto, šalies ir pasaulio,

žinios, orai, po truputį, po sruogą –

žirklės aštrios, nejudėkite ir nekalbėkite,

tik porą sekundžių.

Virš kirpėjo kėdės bespalviai plaukų atšvaitėliai

palube gyvačiuojasi, klausosi ir įsimena.

Pokalbis su antrąja kėde nepasukant kaklo,

nesimatėm seniai, o tu dar vis?..

Sėdi  sau ant kirpėjo delno

su karaliaus skraiste,

netobula galvos forma,

siunti šypseną veidrodžiui ir Visatai!

Veidrodžiai rungiasi – rasoja ir kibirkščiuoja,

kas parodys tave pirmas –  prieš ir po užkalbėjimo.

Jums čia verpetas, aš gražiai iškirpsiu.

Garbanų ir minčių šviesėjimo metas.

Šypsenų salonas užrakinamas nakčiai

Švytintieji – be plaukų ir be priedangos,

neturi kirpėjo, jiems nebus kas nuleidžia kraują,

Ir tamsa kažkada patyliukais prisliūkins,

atseit, pasiskolinti skustuvo ar parako.

Pavasaris tyloje

Tavo smegenys nebekuria tekstų,

neįsimena penkių skaičių,

kalbi išmoktais sakiniais,

bejėgiai skiemenys

kerštaudami susikeičia vietomis.

Skaudėjo – prieš tai,

pavasaris buvo prieš tai.

Kas yra Tai,

klausia ir klausia.

Kas tu esi?

Iškilmingai tyliu –

esu praeitis ir truputį

apgaulė.

Moteris metuose

Kai esi metuose, 

nebėgi uždususi,

ateina žiema ir pavasaris,

praslysta neužtrukdami.

Esi laisva

toje maišatyje,

be naštos, be lengvumo

jai nusiritus.

Stebi, kaip švelnėja akys be spindesio.

Mažosios ateities

turėtoja taupo liūdesį

birželio aušrų sutiktuvėms.

Asiūkliai

Aš esu žemė, iš manęs

auga asiūkliai, susipina dvimetrinės šaknys

apraizgo vandens gyslas.

Neišraunami priekaištų asiūkliai

apsiveja akmenis, drenažo vamzdžius.

Stipru ir amžina, šią vasarą, ir kitą – 

šešėlis visiems gležniesiems,

kurie nori veržtis į šviesą.

Žalios asiūklių primadonos

suskirdusioje nuo sausros scenoje

siūbuoja klubais, žiūrėdamos čia į egles,

čia į savo liaunus spygliuotus liemenis,

ir auga žaliose jų svajonėse

nykštukiniai pykčio eglynai,

šalčio nesunaikinami, tiesūs ir teisūs.