Išleista Giedros Viškelytės-Bielskės antroji „Girios testamento“ knyga

Išleido „Kamonada“, 2025. Viršelis kietas, 380 p.

Antroje  „Girios testamento“ knygoje Giedra Viškelytė-Bielskė lieka ištikima savajai misijai – kalbėti apie Labanoro girią, jos garsus, kvapus, spalvas ir tą sunkiai paaiškinamą iki sielos gelmių įsismelkusį pojūtį, kad visa, kas įkvėpta su kiekvienu oro gurkšniu, yra sava, tikra ir visam laikui – to negalima ištrinti, pamiršti, išsižadėti.

Ir žmonės čia, šalia girios ir su giria užaugę, verti didžiausios pagarbos ir meilės. Įtaigiai kalbama ir apie tuos, kurie siaurais girios takeliais išėjo į platųjį pasaulį, ir apie tuos, kurių dienos tarsi pradingsta nesibaigiančiuose rūpesčiuose, mažuose džiaugsmuose, gražiuose darbuose dėl savęs ir kitiems.

Autorė – girios žmogus: „Pasikalbėti su giria galiu tik viena, niekieno netrukdoma.“ Juk kažkada kiekvienas girios takelis vedė „link gyvasties, judėjimo ir tikslo“.

Ryškėja naujos temos – pamąstoma apie kaltę ir atleidimą, apie susvetimėjimą, trūkinėjančius tarpusavio ryšius, godumą ir nepagarbą. Akcentuojami moraliniai orientyrai – „mylėti, padėti, užjausti, gerbti, suprasti, dalintis, duoti, neskriausti“.

Skaitytoją žavi pasakojimo sąranga – nuo dabarties realijų per dialogą, iš pirmo žvilgsnio tarsi nereikšmingą detalę autorė meistriškai geba pereiti į praeities laiką, kuris kupinas ilgesio, noro išsaugoti tai, kas negrįžtamai tolsta…

Knygos pabaigoje pateikiami tarminių žodžių ir posakių, vartojamų Labanoro krašte, paaiškinimai bei pluoštas asmeninio albumo nuotraukų.