Akvilė Ližaitytė

***

baimė nėra nemokama,

tik jos kainą sužinome post factum,

ne nuo tabako ar šokolado –

nuo pasiteisinimų beviltiškai priklausomi esam,

praskiedžiam save svetimais scenarijais ir ankštais šablonais,

kol galiausiai nebesijaučia slaptojo ingrediento.

receptoriai, it peilis, atšimpa –

ir nebesuspurda niekas pamačius pirmajį sniegą

ar užmerkus bučiniui akis…

mes inertiškai kaltinam – gyvenimas toks…

bet… O gal mes tokie?

***

Jei padarytum mano – tarytum medžio – pjūvį,

Irgi pamatytum rieves,

Žinotum, kada metai buvę lietingi, vėjuoti,

Atsektum sausras, įšalus ir net epochas,

Rievių storis išduotų, kada ir kiek paaugau,

o kada tiesiog letargo miege sustingus laukiau

nubudimo be gyvybės ženklų,

Jei perbrauktum pirštais, pajaustum –

Nepaisant rievių gruoblėtumo – šerdis švelni.

Minkštutėlė.

Pulsuoja pavasariu užsimiršusi viską. Dar vis.

***

Širdis – daugkartinio naudojimo,

Čia tu – lyg pašautas elnias – inkšti ir slepiesi,

Čia tu išmokai atitraukti rankas nuo ugnies, neiti per ploną ledą ir nestovėti po debesiu audros,

Čia tu išmokai bijoti mėlynių, lūžių ir tamsos,

Čia tu nešioji apsaugas kelienių ir už tave daugiau sveriančius šarvus,

Bet širdis – ne suvenyras ir ne eksponatas po stiklu

Su užrašu „rankomis neliesti“,

Kai bijai mylėti, naudoji ją ne pagal paskirtį,

Veltui vengi skausmo ir randų –

Tavo širdis – taurusis metalas po kalvio kūju –

Su kiekvienu smūgiu vis labiau įgauna savo formą.

***

Tau tik atrodo, kad perpratai mano tylą,

Kad pergudravai minčių seką,

Manai, kad įmynei paslaptį

Ir nulaužei saugos kodą,

Tu esi arti. Vos per ištiestą ranką.

Jaučiu tave visomis juslėmis.

Leidžiuosi glostoma ir kartais valgau iš tavo delno,

Tau atrodo, kad nuo šiol aš – naminė ir prijaukinta,

Nuo tavo valios priklausoma,

Tau taip atrodo – nes aš tau leidžiu taip galvoti,

Manai, kad žinai mano sekantį ėjimą,

Manai, kad jau tuoj tuoj laimėsi,

Bet gi tu nežinai, kad su sekančia korta aš užbaigsiu žaidimą…

***

Pasaulyje pilname greitojo maisto,

Greitojo interneto,

Greitųjų kreditų,

Greitųjų traukinių,

Nenoriu nieko greito.

Pasaulyje pilname pakaitalų

Nenoriu jokio pakaitalo. Gyvenimui.

Noriu bučinių lėtų ir pokalbių gilių

Noriu kaip daigą gyvenimą nuo sėklos išauginti

Ir savimi už viską sumokėti.

Nenoriu greitesnio kelio į laimę,

Nes kelias ir yra tikroji laimė.

Ir kai bilietai į ekspresą išgraibstyti,

Man ramu – nebeskubu ten, kur eiti net nenoriu.