Vytautas Kaziela

*

visiems mums

reikia švelnumo

netgi patiems atšiauriausiems

tik kažkodėl tu tuo netiki

po šiurkščiais žodžiais slepiesi

o šiurkštūs delnai

suspaudžia akmenį

tavo akimis

žiūri žvėriūkštis

tavo lūpomis kalba vienatvė

*

viską ką atneša metai

tą ir nusineša

atskirdami mintis

nuo maldų

nuvalydami mėsą

nuo kaulų

požemių tamsoje

jie žydi

*

gerai kad neturiu to

ką turėjo mano tėvai

nemokėčiau su tuo gyventi

 kvapą užgniaužianti baimė

didėjanti vis labiau

artėjant vakarui tirštėjant  tamsai

iš įtampos ima drebėti rankos

norint gyventi turi prisitaikyti

pats sau užblokuoti atmintį

maniežo arklys eina ratu

kinkuodamas galvą

*

prisivalgyti nežinomų grybų

netyčia patekti į transą

klausytis būgnelio dunksėjimo

per pūgą, per rūką

per juodą lapkričio naktį

kai properšoje išnyra veidai

kai tamsoje išsineria akys

ir ateina ne tavo dievai

kuriais netiki

būgnelis garsyn ir garsyn

žiežirbos lekia į naktį

tu gali negali gali

tu privalai pasveikti

*

dabar tu klausaisi

savo širdies tvinksnių

savo kvėpavimo

juodi išbaidyti žvėrys

pasileidžia bėgti

tarp tavo blakstienų

žinai kad už visko

yra siena

kurios neperlipsi ir neapeisi

gali ją trankyti rankom

gali į ją kabintis

ieškoti joje įtrūkimų

jauti kaip naktį

nubunda šikšnosparniai

o aukšti

bet ausimis

negirdimi dažniai

perveria tavo sielą

*

lietaus kalbą

skaitome tarsi aklieji

lietaus kalba

verčiama į visas kalbas

išskyrus ugnies kalbą

norėčiau dabar patylėti

lietus  kalba

senąja mūsų kalba

mėlynieji vandenys

tarsi užuolaida

nuo visko kas žeidžia mūsų akis

pailsėti