Rita Juškevičiūtė-Mockeliūnienė

*

Žvilgsnio parasparnis

Sklendžia

Virš baltųjų akacijų,

Tupia

Ant lieptelio

Virš rožinių

Vandens lelijų.

Pasimatuosiu, sakau,

Suknutę –

Į baltą dugną

Smulkiais, nelyg Tavo

Įsodintos darželyje

Vaistinės balzamitos,

Žiedais.

Nuplevendama takeliu

Per kiemą

Ji užkliūdavo

Už baltųjų bijūnų.

Pasilenkdavai,

Įkvėpdavai aromato

Ir nešdavaisi tą saldumą

Užu sodo,

Šypsniu pasišlakstydama

Kiekvieną žingsnį.

Skaičiuoja vis, skaičiuoja

Gegutė metus.

Šaukia, vis šaukia

Pro žydinčias bijūnų galvas,

Pro užkeltus

Akmenų sodo vartus

Dirsčioja.

Baltosios naktys

Sapnuoja

Tavąjį

Siluetą.

*

Bičių žolė

Nepagirdys

Rapsakočio pleište

Įkritusios boružės.

Rausiasi išvalose –

Kadagio spygliukų

Pertekliuje –

Voras siūlinėm kojom.

Tu man primeni

Piliarožę

Aukštutinėje lysvėje:

Šaknys raudonmoly,

O žiedai dangų plukdo.

Ir kai išlyja lietūs žali,

Tu stovi, pusę kiemo

Apglėbusi,

Širšių ošime lyg girioje

Įklimpusi,

Žiedadulkėm vanilės spalvos

Aplipusi.

Stovi tenai,

Už kedro lentų kluono.

Stovi.

Nėra to kluono.

Nėra tos lysvės.

O Tu stovi.

Kaip ir visomis vasaromis,

Kaip ir prieš mane…

Stovi.

*

Pragarmėjo

Sidabriniam šaukšte

Dilgėlių nuoviro

Gaižus raižumas.

Gipiūro gėlių staltiesė

Nušlavė

Paskutinius

Balto pyrago trupinius.

Saulė rytais užteka

Pro ąžuolo stulpą

Ir vysto

Aviečių spalvos

Rožių žiedlapius,

Kol šie mažam langely

Pažaliavusio stiklo

Erškėčių vainike

Pragaišta.

Kampinis minkštasuolis,

Baltoje

Rupios tekstilės dėžutėje

Pieštuko šerdies įsitvėręs,

Savaitės paraštėmis klaidžioja.

Iriasi dangūs,

Glembančiam vakare

Skudriu aitrumu

Laukinės kriaušės

Lapų garbanas

Sustriguodami,

Iš balto ryto šifono

Dygsnius išardydami.

Judviejų akių

Tinklainės atšokas

Virš mūsų

Gyvenimo ežerų

Prisagstydami.

*

Saulės skaidrą

Pamarinę

Varva

Apsvilę debesys

Daugtaškiais

Nuo maumedžio,

Nuo žabaujančio paukščio.

Dauginasi vandens tūris.

Kunkuliuoja balos,

Pabaliai,

Kryčiais

Žiedų švyturėliams

Šaknų regėjimus

Atvėrę.

*

Ilgių piliarožė

Prie namelio

Pamatų akmens

Pudrinius žiedlapius,

Permatomus

Lyg tavo gerumo šviesa,

Išskleidė.

Medetkos žydi

Kaip patrakusios

Po vyšnia,

Iš kauliuko išaugusia.

Skaniausia uoga, sakydavai.

Šiltnamio rėmo įtrūkis

Prižnybo

Sodo herbariumo puslapį

Su žemuogėlės ataugom,

Notrelės ūgliais,

Ir atlankom šeivamedžio.

„Manosios akys

Klauso mano balso“.

Gluosnis, į malkinę pasirėmęs,

Amžinybės kvapą

Iš saulėlydžio rago

Pilsto.

Varva

Aviečių atžalom.

Ėda rūgštim, graužia.

Ilgesio auginiais

Širdį žnybia.