2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Elena Karnauskaitė

Gatvės paveikslų galerija

gatvės paveikslų galerijoj šokoladinis

zuikis man šypsos o šalia dvi undinės

nurimę ant kranto apsagstyto smaragdais

žaliais suprantu kad Jūratė tikriausiai

jau ne vienintelė o Kastytis ko gero Airijoj

Danijoj Švedijoj galbūt Stavangery žvejoja

silkes pargrįš tiktai šventėms tie buriniai

laivai horizonte iš praėjusio šimtmečio

ir damų violetinių suknių sijonai skleidžias

kaip musmirės tikrai ne iš čia iš ten pat

kur tas zuikis ir voverės iškištadantės

vakarui temstant jos visai neatrodo

draugingos – kažin kas skaudžiai krimsteli

tiesiai į pirštą raudonas rubino lašelis

nuvarva ant mėlynos  drobės ištirpusio laiko

Pavasarinis ilgesys

kai pagalvoju kokia tai buvo nesąmonė

mergaitei iš kaimo studijuoti prancūzų

kalbą ištisas dienas kalti gramatiką

naujus žodžius su artikeliais ir be

pasibaigus ruskiniams laikams atėjo

ne nouvelle vague bet vesternų pasaulis

kur reikėjo speakinti o ne parler francais

mano kurso draugės tapo mažų miestelių

mokytojomis dirbo rajono laikraščiuose

 muziejuose kartais netgi parduotuvėse

tekėjo už autobusų vairuotojų  ūkininkų

statybininkų apnėštėjusios nebetilpo

 į mažutes Brigitte Bardot sukneles tiesą

sakant niekada nebetilpo retai kada jas

ir prisimindavo tik birželiais tarp žydinčių

žirnių  ir bulvių vakarais jazminams aitriau

 pakvipus kažkas skaudžiai smigteldavo širdį

vėjui atnešus aidą dainos quand nous

chanterons le temps des cerises…*

*Graikų atlikėjos Nana Mouskouri daina

Atostogų romanas

sėdėjau prie knygų už lango

skleidėsi vasara sakiau būsiu čia

o vėjui nurimus keliausiu į tolimus

miestus kur pati savęs nepažinsiu

kur viskas prasideda tarsi iš naujo

lėktuvui nutūpus ir baigiasi kylant

kur gatvės ir žmonės alsuoja karščiu

nesibaigiančios liepos naktį prie jūros

prigulę ant įkaitusių akmenų spėliosim

žvaigždynus nedrįsim kalbėti apie likimą

tiesą pasakius jis niekuo čia dėtas

kai baigias romanas lieka tiktai

graudokas romansas o kartais

kartais ir nieko visai nelieka

Odeta, Sofija ir kt.*

šį rytą nei iš to prisiminiau lapę

kaip ji atėjo sušlapusi ir nušiurusi

kaip glaustėsi apie kojas

kaip miegodama pridengdavo

uodega nosį kaip pakėlusi smailą

snukelį uostė orą ir žiūrėdama į akis

kaulijo maisto kaip atsigavo

ir kaip nuvylė——

beje prancūzai lapę vadina

le renard kitaip tariant lapinas

nežinau kuris iš jų sukinėjasi

dabar apie mano namus

kieno pėdsakai įsipaudė

geltonžiedžių vėdrynų lysvėje

*Ankstesnių eilėraščių lapių vardai

Vidurvasaris

kuosos jauniklis nustebusiomis

akimis žvelgia į žalią pasaulį

mažuosius balandukus seniai

stumia nuo skardinių palangių

suplasnoja keliskart ir vėl nutupia

kaip mano motinos žodžiai

ji nesustodama pasakoja

„mūsų gandrai šiemet tingūs

pasiliko tik vieną vaikelį bus blogi

metai“ žiūrėk, ten  net keturi

juodakojai lizde“ „nežinia iš kur

atsikraustė čiulbuonėliai“ „ varnėnai

jau išskrido“ klausiu o kaip tu

ji tarsi negirdėdama tęsia toliau

jau nebandau nieko sakyti žiūriu

į ją ir galvoju koks yra paprastas

gyvenimas su rūpesčiu nusipirkti

malkų žiemai sunešti į malkinę

prieš pat lietų sėdėti verandoje

klausytis kaip gieda juodieji strazdai