
Gatvės paveikslų galerija
gatvės paveikslų galerijoj šokoladinis
zuikis man šypsos o šalia dvi undinės
nurimę ant kranto apsagstyto smaragdais
žaliais suprantu kad Jūratė tikriausiai
jau ne vienintelė o Kastytis ko gero Airijoj
Danijoj Švedijoj galbūt Stavangery žvejoja
silkes pargrįš tiktai šventėms tie buriniai
laivai horizonte iš praėjusio šimtmečio
ir damų violetinių suknių sijonai skleidžias
kaip musmirės tikrai ne iš čia iš ten pat
kur tas zuikis ir voverės iškištadantės
vakarui temstant jos visai neatrodo
draugingos – kažin kas skaudžiai krimsteli
tiesiai į pirštą raudonas rubino lašelis
nuvarva ant mėlynos drobės ištirpusio laiko
Pavasarinis ilgesys
kai pagalvoju kokia tai buvo nesąmonė
mergaitei iš kaimo studijuoti prancūzų
kalbą ištisas dienas kalti gramatiką
naujus žodžius su artikeliais ir be
pasibaigus ruskiniams laikams atėjo
ne nouvelle vague bet vesternų pasaulis
kur reikėjo speakinti o ne parler francais
mano kurso draugės tapo mažų miestelių
mokytojomis dirbo rajono laikraščiuose
muziejuose kartais netgi parduotuvėse
tekėjo už autobusų vairuotojų ūkininkų
statybininkų apnėštėjusios nebetilpo
į mažutes Brigitte Bardot sukneles tiesą
sakant niekada nebetilpo retai kada jas
ir prisimindavo tik birželiais tarp žydinčių
žirnių ir bulvių vakarais jazminams aitriau
pakvipus kažkas skaudžiai smigteldavo širdį
vėjui atnešus aidą dainos quand nous
chanterons le temps des cerises…*
*Graikų atlikėjos Nana Mouskouri daina
Atostogų romanas
sėdėjau prie knygų už lango
skleidėsi vasara sakiau būsiu čia
o vėjui nurimus keliausiu į tolimus
miestus kur pati savęs nepažinsiu
kur viskas prasideda tarsi iš naujo
lėktuvui nutūpus ir baigiasi kylant
kur gatvės ir žmonės alsuoja karščiu
nesibaigiančios liepos naktį prie jūros
prigulę ant įkaitusių akmenų spėliosim
žvaigždynus nedrįsim kalbėti apie likimą
tiesą pasakius jis niekuo čia dėtas
kai baigias romanas lieka tiktai
graudokas romansas o kartais
kartais ir nieko visai nelieka
Odeta, Sofija ir kt.*
šį rytą nei iš to prisiminiau lapę
kaip ji atėjo sušlapusi ir nušiurusi
kaip glaustėsi apie kojas
kaip miegodama pridengdavo
uodega nosį kaip pakėlusi smailą
snukelį uostė orą ir žiūrėdama į akis
kaulijo maisto kaip atsigavo
ir kaip nuvylė——
beje prancūzai lapę vadina
le renard kitaip tariant lapinas
nežinau kuris iš jų sukinėjasi
dabar apie mano namus
kieno pėdsakai įsipaudė
geltonžiedžių vėdrynų lysvėje
*Ankstesnių eilėraščių lapių vardai
Vidurvasaris
kuosos jauniklis nustebusiomis
akimis žvelgia į žalią pasaulį
mažuosius balandukus seniai
stumia nuo skardinių palangių
suplasnoja keliskart ir vėl nutupia
kaip mano motinos žodžiai
ji nesustodama pasakoja
„mūsų gandrai šiemet tingūs
pasiliko tik vieną vaikelį bus blogi
metai“ žiūrėk, ten net keturi
juodakojai lizde“ „nežinia iš kur
atsikraustė čiulbuonėliai“ „ varnėnai
jau išskrido“ klausiu o kaip tu
ji tarsi negirdėdama tęsia toliau
jau nebandau nieko sakyti žiūriu
į ją ir galvoju koks yra paprastas
gyvenimas su rūpesčiu nusipirkti
malkų žiemai sunešti į malkinę
prieš pat lietų sėdėti verandoje
klausytis kaip gieda juodieji strazdai
Daugiau straipsnių
Gražvilė Baleišytė
LINAS UMBRASAS
Rūta Vyžintaitė-Lajienė