2024-04-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Aušra Lukšaitė Lapinskienė

***

Kataloguoju svetimus gyvenimus

tuos už šviečiančių langų

influencerių valdomus

kuriuose daug blizgios tuštybės

ir iliuzijų

kataloguoju svetimus gyvenimus

nes savas atrodo

pernelyg pilkas

pernelyg nuobodus

ilgi pareigų ir įsipareigojimų sąrašai

visa kita poezija tik poezija

ir ėjimas į tamsėjantį vakarą

tik laiko dalybos derybos

ilgėjančių šešėlių grafika

vakarėjančiam horizonte

ar keisčiau savo gyvenimą

į tą švytintį vertą žurnalų

nė už ką –

kam toks gyvenimas

jei jame nėra vietos poezijai

***

tik nekvieski

rugiagėlių mėliu

į sumetas

laukinių šokių

orgijai

ir nežadėk liūties

sapnų voratinkliais uždengti

dar vis žvaigždėjasi

prisiminimų nytys

ir atsimerkia tamsoje

užgesę akys

dar balsas

savas artimas

ramindamas paglosto

veidą

vėl naktyje prilyja

į akis

vėl virpa pirštai

o mūsų vaiko pieštos

pakalnutės

pradeda žydėt

tad dar nekvieski

rugiagėlių mėliu

į sutemas

į ten

iš kur negržtada

***

Neurozių,

Froidiškų instinktų

Ir baimių kankinama,

Kasryt keliuosi,

Rengiuosi,

Valgau,

Tada kaukę užsidedu

Ir duris atidariusi

Išeinu į pasaulį,

Savo veidą prie lango

Palikusi

Paklydimai

Springo sausis balto sniego turiniu,

Smigo sielon sausledžio smeigai,

Žiemą pardavėme savo kūnus Judui

Ir išbarstėm sielas guriniais.

Ėjome sunkiu keliu į nežinią

Negalvodami, kur norime nueit.

Tik sniegai, tik šviesos akino –

Švystelėjo greit, o geso per lėtai.

Ir pamiršome savin pareiti –

Mūsų kūnai klaidžiojo aklai.

Sielos ciniškai kvatojo celėse,

Šaukė bokštuose šalti varpai.

Jau neliko laiko išsipirkti

Savo kūnus, baimes ir kaltes,

Pripažįstam – buvo lengva kristi

Ir pamiršti viską – net aistras.