Laima Arnatkevičiūtė

***

vėjas

išpusto sapnus

išvėto mintis

kad liktų tik tai

ko reikia rytui pradėti

dienai suleisti šaknis

vakaro kriauklei subręsti

su širdies perlu

kuris šviestų

išėjusiems

***

rugpjūtį perjuosim

rugių grįžte,

kad išėjęs

sugrįžtų..

***

atsargiai – ruduo!

jis gali neatsiklausęs

nuplukdyti spalvota upe,

nusivesti mirguliuojančiais vieškeliais,

apsvaiginti saldžiarūgščiais syvais

raudonšonių grabštainių,

pridėti šermukšnių kartėlio,

pelynų ir putino. –

ir liksi toks pusiau kėkštas,

pusiau varnėnas

ant tėviškės lauko

su ilgesio kirminu širdies snape ant visam…

rudens rekolekcijos

ruduo

ir viskas

tampa poezija

akvarele

arba grafika

arba viskuo

eilės tvarka

aplink tave

ir tavyje

***

– kas yra Viltis? –

klausia mano baimės

ir drebėjimai

– tai Dievo Meilė

kurios mumyse neišdegina

net karo pragarai

ir šimtus nepažįstamų

kalbančių skirtingomis kalbomis

atgręžia vienas į kitą

saugiam apkabinimui

***

užeik, Dievo angele,

į mūsų netikėjimo išpustytus būstus

surink mus prie stalo

kurio gale krikštasuolė

ir dievo abrozdas virš jos

sugrąžink atmintį slenksčiui

ir prisiminimus mūsų kraujui

nes jis atiteka iš ten

kur prasideda

kiekvieno

mūsų

istorija

***

spalio pirmoji

pagyvenę vegetarai

emanuelis remigijus teresė

mantas mintė ir benigna

sėdi kavinėje

su Liutauru Degėsiu

klausosi klasikos

stebėdami, kaip kelių policija

rūpinasi kultūros ir sporto saugumu

rudenėjančiuose gyvenimo keliuose

nevelk veltinio

iš savo gyvenimo

pikčiurna

apsičiupinėk kaktą

prisėsk prie stalo

užsisakyk kavos

klausykis klasikos

stebėk, kaip kelių policija

rūpinasi kultūros ir sporto saugumu

rudenėjančiuose gyvenimo keliuose

ir pagaliau tapk vegetaru

kad sulauktum žvalaus

pagyvenusio amžiaus

ir galėtum kasmet švęsti

Liutaurą Degėsį