Kristina Poderytė

***

būtų sunku

tau paaiškint

kodėl pučia vėjai

ūžia audros

siaudžia škvalas

kodėl laikas nelaukia stotelėje

tik verpia plonyčius

šilko siūlus

kad paskui galėtų

tavo pievą slapčia išraizgyti –

apakęs nuo rytmečio tvisko

įkliūtum ir susipainiotum

savo brydėj

atsigultum rasoj

netekęs jėgų

ir maldautum dangaus

išganymo

kodėl varnai pjausto

visą tavo būtį

gabalais krenta debesys

juodai pilki

jokių prošvaisčių

mirksi saulės lempelė

grasindama perdegti

kodėl žvakė smilksta

kažkur viduje

– toli –

kad tik neateitų vėjas –

amžiams užgestų

***

mes nebaigėm pokalbio –

jis toks ilgas –

nuo pat įsčių

per močiutės vaikystę

motinos brandą

per kukurūzų laukus

kurių burbuolės burkuodavo

nesuprantama kalba

plasnodavo lapais

žalia debesies akis

akylai stebėdavo sekdavo –

nepasiklysdavom

visada rasdavom

tėvo akis

bitės sukdavo vainiką

ant jo galvos

galvojom – pasaulis toks šviežias

kvepiantis diedelio parneštais grybais

iš miško –

baugus jis buvo

už rugiagėlių jūros

galėjai paskęst – neskendai

pilyje niūniavai ir svajojai

iki kol

šipuliais ėmė skeldėt tyla

***

Užsidek –

gaisras juk taip gražu

liepsnos laižo viena kitą draugauja

su kibirais vandenų šamanai

šoka aplink kaip išprotėję

pro šalį einanti naktis vaiduoklė neatsistebi

ko čia šitaip džiūgaut

tamsos malonę išdavus

o čia dar ir vėjas sukiojas bučiuotis

liepsnos liežuvėlius kaišioja

juokias už pilvų susiėmusios

mėtos žarijom karštom

ir dvasiais pelenais

***

Nieko ypatingo nevyksta

bet varnos žiopso pro langą

lyg ko nemačiusiuos

kraipo uodegas šarkos

apsimeta kad nevogs

bet ir blizgučių neturiu –

seniai viskas išmesta

***

Sakai – nieko tokio

kad žydi ir vysta

vysta ir žydi

bijūnai į saulę

sukiodami galvas?

Kad laumės supa laivus ir skandina

skandina ir supa

nuo saulėdienio iki saulėnakčio?

Kad tyčia koks nors netyčiukas

gimsta ir miršta

miršta ir gimsta?

Nesakai nieko tokio?

***

Užėjo liūtis –

klausiu ko tokia pasiutus –

tyli ir klausosi

kaip pjaunasi medžiai

žole šlepsi vabalai

pilnais kaliošais ašarų

paukščiai snapus

po sparnais slepia

lyg gėdytųs savęs –

nėra kur pasidėti

šitoj pilkumoj –

o liūtis šnairuodama

griežia dantim

iš džiaugsmo

***

laukimas yra ilgesys

gimęs Visatos įsčiose

tada

kai daugiau nieko nebuvo

net Pandoros skrynios

tik žaibuliavo aistros –

taip atsirado žemė

kryžkelės bamboj

iš žemės išdygo žmogus

į jį ir nusitaikė Erotas

***

lietaus bitės akiuoja debesis

sklidinus medaus

tuoj tuoj ims pratisai lietis

į tuštutėlius indus –

andai kruopščiai iššveitei

įdžiovinai iki kol

išsišovė gyslos

prisklido dieglių –

smigtels geluoniu  –

pasileis čiurkšle

***

čiūžčioji aklame ūke

apsiskarmalavus sapno draiskalais –

po nakties dangalu

visi tavo veidrodiniai kambariai

raudonu lūpdažiu išpaišyti  –

grimasos kaukės – 

po vualiu tuštut tuštutėlės akys

kušetėj kūkčioja vaikas –

nė girdėti nenori

belaisvio klyksmo –

šliūži gilyn ir gilyn

į miglą užtirpti –

mėnulio šuo

binzena paskui –

paskui amteli

***

Pasėdėkim

ant pasaulio krašto

kojas nukarę

į begalybę

delnais prisišlieję

prie užmaršties smėlio

kol tekina saulė

mėlio pakopose

gesins rasų spektrą

kol sūkuriuojantis vėjas

sulygins dykumą

sulig dangumi

kol nesubjuro žvaigždelės

ant mūsų –

perrymančių naktelę

taip